Bulka ir jos brolis Džiugas – vakar Vilniuje vykusių korgių lenktynių dalyviai. Apie korgius ir jų bėgimo varžybas LNK žurnalistė Asta Dudurytė kalbėjosi su Džiugo ir Bulkos šeimininku, vienu iš „Korgių lenktynių“ organizatorių Edvinu.

– Kodėl nusprendėte, kad korgiai turi bėgti?

– Pasaulyje yra paplitęs mitas, kad tai – karališki šunys, tačiau tai nevisiškai tiesa, nes šie šunys yra išvesti galvijams ganyti, jie yra kaimo šunys, jie turi lakstyti, jie turi džiaugtis gamta, o karališki šunys yra tie mažyliai, kuriuos galima pasidėti ant kelių – špicai ir visi kiti panašūs. Tad mes norime jiems suteikti progą palenktyniauti, pasidžiaugti, pabūti bendruomenėje ir prisiminti savo ištakas. Gal be galvijų, bet bent jau tarpusavyje.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Bet ar tai lenktyniniai šunys? Ar jų fiziologija leidžia greitai bėgti?

– Be abejo, ne. Anaiptol, jie yra visiškai ne lenktyniniai šunys. Išveisti jie yra iš taksų, o taksai buvo skirti tam, kad lystų į urvus ir gaudytų kiaunes, todėl jų toks yra sudėjimas. Tačiau kažkas Velse sugalvojo atsivežti juos ten ir pritaikė galvijų ganymui, kadangi juos yra sunku nuspirti su kanopomis. Netgi jų kaukolės yra plokštesnės tam, kad sugertų smūgius. Tai būtent tas aspektas, kad jų kojos yra trumpos ir jie lenktyniaudami atrodo labai juokingai, jau yra mano asmeninis džiaugsmas. Korgį pasirinkau vien dėl to, kokią didelę šypseną jis man sukelia ir kiek seratonino aš gaunu žiūrėdamas į jį.

Negalėjau praeiti pro miestą neišgirdęs žmones šnabždantis: ar girdėjai, kad vyks korgių lenktynės?

– Korgių veislė, bent jau taip rašoma internete, į Lietuvą atvežta vos prieš 20 metų. Kada pas jus apsigyveno korgiai?

– Kada jie atsirado Lietuvoje, tiesą sakant, nesidomėjau, bet pas mane Džiugas atsirado prieš ketverius metus. Mano draugas Vytenis, pamatęs, koks šaunus tai yra šuo, nuvažiavo į tą patį veislyną ir pasiėmė Bulką. Jie yra brolis ir sesė, o mes su Vyteniu – labai geri draugai. Mes kartu ir nusprendėme rengti šitas lenktynes. Tai buvo per karatiną, kada nevyko jokių renginių, ir kai tik atsirado pats pirmas atlaisvinimas, mes nusprendėme suteikti žmonėms kažkokį tai papildomą džiaugsmą po šitų visų negandų.

– Ir pavyko?

– Pavyko. Renginys buvo tikrai įspūdingas, susilaukė ažiotažo. Negalėjau praeiti pro miestą neišgirdęs žmones šnabždantis: ar girdėjai, kad vyks korgių lenktynės? Tikrai neįtikėtinai pavykusi idėja.

S. Lisausko/BNS nuotr.

– Ar Džiugas dalyvavo?

– Taip, bet viduryje lenktynių jį kažkas pakvietė, tai jis sustojo su jais pasisveikinti ir nebaigė lenktynių. Tačiau, kadangi aš buvau teisėjas ir nesugebėjau nustatyti tos varžybų dalies nugalėtojų, aš liepiau jas pakartoti.

– Ar korgiai lengvai dresuojami? Ar jie žino, kad jiems reikia bėgti? Beje, kokį atstumą jiems reikia įveikti?

– Atstumas – 40 m sprintu. Tai, man atrodo, yra pakankamas (atstumas) jų dėmesio sutelkimo sugebėjimams. Visiškai nesitikėjome, kad jie bėgs. Tai buvo visiškas va bank ėjimas, visiškai jokių iliuzijų, lūkesčių. Bet bėgo visi.

– Ir tiesiai bėgo?

– Na, kai kas ne tiesiai, bet dauguma – taip.