Moterį sudomino geras atlyginimas. Pirmą dieną ji buvo nuvežta į viešbutį, atrodė, kad ji dirbs aukle. Tačiau vėliau iš jos buvo atimtas pasas, kiti tapatybės dokumentai. Sakė, kad nuvežė į visai kitą daugiabutį ir ten ji buvo išnaudojama mėnesių mėnesiais.

– Kada turi užsidegti raudonas signalas? Nes pirmą dieną ji to nesuprato išvažiavusi, – LNK žurnalistas teiravosi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovės Kristinos Mišinienės.

– Manau, kad čia yra geras klausimas ir gera situacija. Manau, kad kiekvienoje tokioje istorijoje yra dalis tokio savotiško momento, kad tu negali tam pasiruošti. Nusikaltimas gali su bet kuo ir bet kada atsitikti. Tačiau, iš kitos pusės, nemaža dalis yra ir to, kad prieš priimdamas kažkokį pasiūlymą, tu domiesi, renki informaciją, būtinai sudarai darbo sutartį. Labai būdinga mūsų tautiečiams pasikliauti kažkokiais pažįstamais, kaimynų rekomendacijomis, nesudaryti darbo sutarčių, nesidomėti atlyginimu, viršvalandžiais, kur aš gyvensiu. Manau, kad tam tikros informacijos susirinkimas yra būtinas. Tačiau, kaip minėjau, tas netikėtumas, tapimas netikėto nusikaltimo auka taip pat egzistuoja.

Visas LNK reportažas – vaizdo įrašas:

– Ar yra portretas to, kuris išnaudoja žmones? Ar galime pasakyti: tai yra vyras, tai yra moteris, tam tikro amžiaus, pavyzdžiui...?

– Labai sunku į tokį klausimą atsakyti. Čia, atsiprašau, kad taip sakau, – pakankamai populistinis klausimas, nes, kaip minėjau, formų, kaip išnaudojami žmonės, yra labai daug. Tai yra ir darbinis išnaudojimas – kalbame apie korporacijas, apie didžiules tarptautines įmones, kurios veikia Lietuvoje. Yra seksualinis išnaudojimas – kalbame apie recidyvistus, kurie ilgus metus vykdo nusikaltimus. Yra fiktyvios, išnaudojančios santuokos. Vėlgi, visai kitas portretas. Tikrai nėra vieno portreto, bet, manau, kad šiandien galbūt pavienius prekeivius žmonėmis mes rečiau sutiktume. Matome, kad tai yra grupės, susibūrimai. Saugiklius mes įsukame dėl jų išnaudojimo. Šiandien nėra apie tai diskutuojama.

Mums labai svarbu pasikalbėti ir apie bendradarbiavimą: kur, kas stringa, kodėl mes nepasitikime vieni kitais ir nesidalijame informacija apie tai, kodėl aukos tyli ir neduoda parodymų.

– Diskutavote su Seimo nariais, taip pat su ekspertais. Jūsų organizacija pasidalins tiek žmonių istorijomis, tiek kaip sudėti tuos saugiklius. Ką siūlysite konkrečiai nueinančiai valdžiai, kaip kalbėsite su nauja valdžia – jiems iš naujo reikės tikriausiai viską pasakoti. Apie kokius saugiklius čia galime kalbėti, kad Lietuvoje ir Europos Sąjungoje mes neturėtume tos baisios statistikos?

– Labai tikiuosi, kad mums nereikia iš naujo kalbėti, kas yra prekyba žmonėmis, kas yra žmonių išnaudojimas. Apie pagalbos būtinybę. Tikrai labai tikiuosi, kad per nepriklausomybės metus mes jau palikome tam tikrą pėdsaką ir valstybė nepradeda nuo nulio, pasikeitus valdžiai. Bet, aš manau, kad mes šiandien turime ne tiek paviršutiniškai žiūrėti – kiek tūkstančių išnaudojama, jeigu tik kelios dešimtys aukų, vadinasi, nėra problemos. O jei statistika kalba apie tūkstančius, jau mums tada rūpi. Juk mes einame iš paskos prekeiviams žmonėmis. Jie sugeba surasti ir pažeidžiamus asmenis, turi galimybes juos išsigabent arba Lietuvos viduje išnaudoti, sugeba juos paveikti, kad jie neduotų parodymų. Mes einame iš paskos. Manau, kad mums labai svarbu pasikalbėti ir apie bendradarbiavimą: kur, kas stringa, kodėl mes nepasitikime vieni kitais ir nesidalijame informacija apie tai, kodėl aukos tyli ir neduoda parodymų.