Reikia saugoti savo kailiuką, nes gyvename kosminės įtampos laikais. Todėl svarbu ne gynyba, o mityba. Visavertė. Tokia yra mūsų, žiurkėnų, ambicija. Misime iki susivėmimo ir gal išvengsime susinaikinimo.
„Ateitis mus jaudina, o praeitis laiko. Štai kodėl dabartis mums išslysta“, – rašė vienas žymių prancūzų rašytojų – Gustaveʼas Flaubertʼas. Nors daugybę kartų įrodyta, kad žmogus negeba pasimokyti iš svetimų praeities klaidų ar įvertinti praėjusių kartų reikšmę (kai kuriais atvejais ir neįtikėtiną pasiaukojimą), indėlį mūsų ateičiai, praeitis (ypač – pasižyminti nenuosekliu pažinumu) daugumą mūsų domina.
Paulius Tamolė – aktorius ir režisierius, trijų vaikų tėtis, skautas, šaulys, o dabar – ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) 801-osios nekinetinių operacijų kuopos karys.
„Rodina. (...) Pustj kričiat – urodina, no ona nam nravitsia, chotj i ne krasavitsa, k svoloči doverčiva“, – dainuoja garsi Rusijos roko grupė DDT. Pažodžiui galima išversti maždaug taip: „Tėvynė. Tegu šaukia: baidyklė, bet ji mums patinka. Nors ir ne gražuolė, niekšu pasitikinti.“
Panevėžio rajone, Kaimiškio gyvūnų globos namuose, ne tik šventiniu laikotarpiu, bet ir paskelbus abu karantinus netrūksta sujudimo. Gerų minčių vedami žmonės kreipiasi į gyvūnų prieglaudą, manydami, kad padarys gerą darbą – padės rasti prieglaudinukams namus, o žmogui, kuriam atiteks dovana, suteiks gerų emocijų ir draugą.
Tėvynę labiausiai vertina tie, iš kurių ji buvo atimta. Tuo įsitikinusi Klaipėdoje gyvenanti istorijos mokytoja Elvyra Grigonavičiūtė, tremtinių dukra, į savo tėvų žemę iš Rusijos šiaurės, Komijos, grįžusi tik prieš kelis dešimtmečius. Dabar ji rusakalbių mokykloje moko vaikus istorijos, kurios nulemtos tragedijos dalyviais tapo ir jos artimieji.
„Kitais metais ketinu stoti į Šaulių sąjungą, kad, esant reikalui, galėčiau apginti ne tik savo šeimą, bet ir šalį, kurią be proto branginu ir myliu“, – sako operos solistas Merūnas Vitulskis.
Mylėti Tėvynę iš toli yra daug patogiau, kaip ir išsiskyrus su artimu žmogumi: užmirštama, kas bloga, atmintyje lieka tik šviesūs, gražūs ir, aišku, nostalgiški prisiminimai. Tačiau skirtingai nuo draugo, draugės, vyro ar žmonos, Tėvynės nepakeisi, jos gali nemylėti, gali nekęsti, gali net išsižadėti, tačiau vis tiek ji liks Tėvyne.
Tarnystė savo šaliai ir priesaikos šventumas dviem mūsų krašto tarpukario pasieniečiams kainavo gyvybę. Jauni vyrai buvo sąžiningi ir atkaklūs vykdydami pareigą, tačiau jų atminimas sumenko. Istorijos audros sunaikino jų kapus, o ir po 30 metų nepriklausomybės nėra nė menkiausio ženklo, kur su didžiulėmis iškilmėmis jie buvo palaidoti.
„Per savo tarnybą ne kartą įsitikinau, kad žmogus pirmiausia viską turi daryti dėl savęs. Kaip ir tie spec. būrio herojai, pirmiausia, jie norėjo būti panašūs į filmų kovotojus, galingus vyrukus. Ir tik degančiomis akimis, tikėdami savo jėgomis, gali vykdyti kitą užduotį – ginti artimą ir tėvynę“, – sako laidų vedėjas Ignas Krupavičius.