Gražios šeimos tragedija

Tik būdama gerokai virš 30-ies Elvyra sužinojo, kaip jos artimieji atsidūrė taip toli nuo Lietuvos – Komijoje, Rusijos šiaurėje, kur gimė ir ji pati.

Tada, ji pirmąkart išgirdo apie savo senelį tarpukario Lietuvos policijos viršininką Vladą Zalatorių, nepriklausomybės kovų dalyvį, apdovanotą aukščiausiais apdovanojimais už nuopelnus Lietuvai.

Gyvenimas sugriuvo 1941 m. birželio 14-ąją vos praaušus, kai 5 valandą ryto į Elvyros senelių Zalatorių namus pasibeldė nelaukti svečiai iš NKVD.

Po dviejų dienų Vilniuje šeimą išskyrė. Tada žmonės dar nežinojo, kad daugiau niekada nebepasimatys.

Viktoriją Zalatorienę su vaikais išsiuntė į šiaurę, netoli Syktyvkaro Komijoje, o jos vyrą Vladą – į Rešotų lagerį Krasnojarsko krašte.

"Mano mamai Danutei tada buvo vienuolika, ji gerai prisiminė tą siaubą, kaip pakeliui tremiamieji masiškai mirė iš bado ir tų nepakeliamų kelionės sąlygų. Mirusiųjų kūnus tiesiog palikdavo ant upės kranto. Mirė beveik visi vaikai iki penkerių metų. Atvežę į tremties vietą, mano mamą, jos brolį Algį ir senelę, apgyvendino mediniame barake ir paskyrė dirbti prie miško ruošos darbų", – taip aprašydama savo šeimos istoriją, pažymėjo Elvyra.

Jie buvo paprasta lietuviška šeima, kurią palietė visi tie įvykiai asmeniškai ir labai skaudžiai, jų likimas – tarsi istorijos veidrodis.

Po dvejų metų nuo išsekimo mirė Elvyros senelė Viktorija (1896–1943).

Jos vaikai – trylikametė Danutė ir dvejais vyresnis Algirdas liko visiški našlaičiai.

Jie nežinojo, kad nebeturi ir savo tėčio V.Zalatoriaus (1898–1941), kurį lageryje po keturias valandas trukusios kvotos mirtinai nukankino tardytojas.

Vladui buvo vos 43-eji. Palaidotas V.Zalatorius bendroje kalinių kapavietėje.

Taigi liko du paaugliai visiški našlaičiai svetimame, labai atšiauriame krašte, kur tik savo atkaklumo dėka sugebėjo išgyventi.

Algirdas įsidarbino miško darbininku, o Danutė talkino siuvykloje.

Savanoris: Elvyros senelis V.Zalatorius (1922 m. fotografija) – nepriklausomybės kovų dalyvis, įvertintas ne vienu aukštu apdovanojimu už nuopelnus Lietuvai, 1941 metais buvo suimtas ir mirtinai nukankintas Sibiro lageryje. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Tačiau abu juos vienijo ta pati mintis – grįžti į Lietuvą. Nors ta svajonė Danutei išsipildė ne taip jau greitai.

Klausimų kėlė pavardė

"Mano mama Danutė susipažino su mano tėvu Gediminu Grigonavičiumi, jis taip pat buvo tremtinys. Susituokė, jiems gimė du vaikai, mano vyresnysis brolis Vladas (jau miręs) ir aš. Deja, tėvų bendras gyvenimas nesusiklostė. Ji su tėvu išsiskyrė, kai man buvo gal treji metukai. Po kurio laiko ištekėjo antrą sykį už ukrainiečio našlio. Jis irgi turėjo mažą vaiką iš pirmos santuokos. Vėliau jiems gimė dar trys vaikai", – pasakojo Elvyra.

Taigi šeimoje bendrauta rusiškai. Tačiau net po oficialios reabilitacijos, 1958 metų, niekas aplink nekalbėdavo tremtinių klausimu, Elvyra šeimoje negirdėjo ir lietuvių kalbos.

"Slobodos kaime, kuriame mes gyvenome ir aš gimiau, čia buvo ištremta mūsų senelė Viktorija su vaikais – mano mama Danute ir jos broliu Algirdu. Tame kaime beveik visi buvo tremtiniai. Ten gyveno vokiečiai, labai daug žydų ir lietuvių, baltarusių, ukrainiečių. Dar buvau maža, bet prisimenu tuos ilgus, šiurpius kalinių barakus – baisios istorijos liudytojus, kuriuos vėliau nugriovė", – kalbėjo Elvyra.

Liudijimas: NKVD pažyma apie V.Zalatoriaus suėmimą ir kalinimą buvo rasta valstybės archyve. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Moteris tvirtino, kad, kol mokėsi mokykloje, nepamena, jog kas nors būtų kada nors kėlęs kokį nacionalinį klausimą.

Tačiau jau paaugusios lietuvės neapleido klausimas, kodėl tokia neįprasta jos pavardė, klausinėjo mamos apie tėvą.

Ši nelabai norėjo apie jį kalbėti, gal todėl, kad jų santykiai nesusiklostė ir jie išsiskyrė.

"Paskui išaiškėjo dar kai kas, kai visai netoli mokyklos vienas vaikas po žiemos aptiko krūvas žmonių kaukolių ir kaulų. Tai mus labai sukrėtė. Mes pavasarį tvarkydavome tą laukymę, bet net nenutuokėme, kad ten kapinės, tik atkreipiau dėmesį, kad žemės paviršius nelygus, tarsi nusėtas kažkokiais kauburėliais. Ir tik vėliau, kai jau buvau gerokai vyresnė, man vienas vietinis prasitarė, kad ten karo metais buvo lenkų karo belaisvių lageris. Man pasakojo, jog per karą juos liovėsi maitinti, nes visi ištekliai buvo siunčiami į frontą, todėl visi belaisviai mirė badu ir ten buvo palaidoti. Paskui toje vietoje pastatė mūsų mokyklą. Tame krašte buvo labai daug lagerių", – teigė Elvyra.

Vietoj baleto – istorija

Taip pamažu, po vieną detalę, Elvyra rankiojo faktus apie kraštą, kuriame gimė, kas jame vyko ir dėl ko taip viskas nutiko apskritai, galiausiai priartėjo prie savo šeimos likimo.

Šeima: 1927 m. vestuvinėje nuotraukoje – Vladas ir Viktorija, kurių laimingą gyvenimą po keliolikos metų sugriovė sovietų okupacija. (Asmeninio archyvo nuotr.)

"Esu istorikė, bet šią profesiją, galima sakyti, pasirinkau atsitiktinai. Aš juk mokiausi baleto mokykloje, šokau scenoje, dvejus metus dirbau teatre balerina. Tačiau dar teatre supratau, kad šita profesija labai trumpalaikė, pasiekti karjeros aukštumų gana sudėtinga. Todėl dauguma balerinų mokėsi dar kokios nors kitos profesijos, aš pasirinkau istorijos studijas Syktyvkaro (Komija) universitete", – pasakojo Elvyra.

Tuo metu, kai visi baigiamiesiems darbams nuolankiai rinkosi patogias komunistų partijos raidos temas, Elvyra savo diplominiam darbui pasirinko rašyti apie fašizmo ideologiją.

"Pati pasirinkau diplominio temą ir mokslo vadovę. Kai atėjau pas tą profesorę, ji manęs paklausė, ar žinau, kad jos niekas nesirenka vadove, nes ji griežta ir reikli? Pasakiau, kad žinau. Ir ėmiausi tyrimo. Darbas pavyko, mano diplominį publikavo ir pasiūlė rašyti kandidatinę disertaciją, tęsiant šią temą. Siūlė likti dirbti universitete, bet pasirinkau mokyklą, o tai komisiją labai nustebino. Jie paklausė, kam man ta mokykla, ten juk niekas nesiveržia? Pasakiau, kad mokykloje jausiuosi savo vietoje", – prisiminė Elvyra.

Moteris neslėpė, kad jai nepatiko santykiai universitete. Ji nebuvo pasirengusi kompromisams su sąžine, o to būtų neišvengiamai prireikę.

Dar rašydama diplominį darbą, ji gavo prieigą prie dokumentų Maskvos bibliotekų archyve, kur pirmąkart savo akimis išvydo slaptuosius Molotovo-Ribentropo pakto protokolus, kuriais sovietai su naciais pasidalijo Europą 1939 metais.

Likimas: V. ir V.Zalatorių vaikai – Algirdas ir Danutė, kurie dar ankstyvoje paauglystėje svetimoje žemėje liko visiški našlaičiai, – tėvą išsivežė enkavėdistai, o mama mirė tremtyje nuo išsekimo. (Asmeninio archyvo nuotr.)

"Buvo 1987-ieji. Turiu pasakyti, kad šita informacija mane sukrėtė. Molotovo-Ribentropo paktas viešai buvo žinomas ir tada, bet tik ne slaptoji jų dalis. Tada dar nė nenutuokiau, kad kada nors gyvensiu Lietuvoje, dar nežinojau, kas nutiko mano seneliui ir to, kaip mama atsidūrė Rusijos šiaurėje. Yra ir šiandien žmonių, kurie neigia šitą paktą. Tačiau jo egzistavimas šiandien yra visiškai įrodytas ir jį neigti beprasmiška", – tvirtino Elvyra.

Savo mokiniams Elvyra kalbėjo apie paktą net tada, kai jis dar nebuvo oficialiai pripažintas.

Tada ji pabrėždavo, kad tokį dokumentą matė savo akimis ir jis esą visiškai patvirtina vėliau vykusius istorinius įvykius.

"Dėstydama istoriją, griežtai laikausi faktų, kurie ir yra reali tiesa. Būtent mano artimieji ir perėjo tos realios istorinės tiesos keliu. Jie buvo paprasta lietuviška šeima, kurią tiesiogiai palietė visi tie įvykiai asmeniškai ir labai skaudžiai. Jų likimas – tarsi istorijos veidrodis, kurį suvokus, tapo viskas aišku. Tai ypač pajutau, kai man pateko į rankas senelio suėmimo ir tardymo dokumentai", – teigė Elvyra.

Svajonės išsipildymas

Dėl šeimos Elvyros mama Danutė (1930–2009) ilgam užsiliko Rusijoje ir į Lietuvą grįžo tik po 56 metų, 1997-aisiais, nors jos brolis Algirdas Zalatorius (1928–2018) į Lietuvą parvažiavo dar 1968 metais.

Sprendimas: Elvyros mama Danutė po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo nė nedvejodama grįžo į savo gimtinę. (Asmeninio archyvo nuotr.)

"Algis vedė rusę moterį, jos vardas irgi buvo Elvyra. Jiems dar Komijoje gimė du vaikai. Tačiau mamos brolį buvo užvaldžiusi vienintelė mintis – grįžti į tėvų žemę", – apie savo dėdę kalbėjo Elvyra.

Tai tapo realu tik po reabilitacijos 1958-aisiais, nes paskui tremtinių vaikus "liaudies priešų" šleifas vilkosi labai ilgai.

Vis dėlto Algis į Lietuvą galėjo grįžti tik dar po 10 metų ir tik po to, kai dėl leidimo apsigyventi tėvynėje kreipėsi į Lietuvos TSR Aukščiausiąją tarybą.

Elvyra prisiminė, kad labai ilgai jos dėdei vienas Klaipėdos milicijos majoras delsė išduoti leidimą įsikurti uostamiestyje, tačiau Algirdas pasiekė savo.

Klaipėdoje A.Zalatorius mokė vaikus groti akordeonu muzikos mokykloje.

Paskui jis persikėlė gyventi ir dirbti į Vilnių, kur M.K.Čiurlionio mokykloje mokė groti fortepijonu.

Elvyros dėdė A.Zalatorius dar iki nepriklausomybės atkūrimo buvo labai aktyvus Atgimimo sąjūdžio bei Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narys iki pat mirties.

Įamžinimas: tolimojoje Rusijoje, Slobodoje, ant bendro tremtinių kapo, kur palaidota ir Elvyros senelė V.Zalatorienė, lietuvių iniciatyva 1991 m. pastatas Gedimino stulpus primenantis paminklas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Jis mirė sulaukęs garbaus 90-ies, prieš kelerius metus.

"Mama niekada neatsisakė minties apsigyventi Lietuvoje, tik tai nutiko gerokai vėliau. Ji atvyko į Klaipėdą. Po kelerių metų čia persikėliau ir aš su dukra. Lietuvą, savo protėvių žemę, pirmąkart pamačiau 1998 metais, ir jau tada suvokiau, kad noriu čia gyventi", – atviravo Elvyra.

Sujaudino iki ašarų

Elvyra nuo mažumės kalbėjo rusiškai, lietuvybė jai atsivėrė tik brandžiame amžiuje, atsikėlus į Lietuvą, tačiau tautinio identiteto klausimo ji net nekelia. Ji yra lietuvė.

Moteris aktyviai mokėsi protėvių kalbos ir per gana trumpą laiką ją puikiai perprato.

"Dabar aš žinau viena – esu namie, savo tėviškėje. Tą kartoju ir savo mokiniams. Tik apmaudu, kad jie ne visada įvertina savo tėvynę, kurioje gimė. Aš gimiau toli nuo Lietuvos, bet mano namai yra čia, manęs ten, atgal į Rusiją, netraukia. Važiuoju aplankyti tik savo sesers", – teigė Elvyra.

Prisimindama savo atvykimą į Lietuvą gyventi, Elvyra sunkiai sulaiko ašaras, kokius žmones čia sutiko.

"Man vis sakydavo, kad lietuviai rūstūs, mažai šypsosi, pavydi kaimynams. Visiems jiems atsakau, kad tai yra netiesa. Mano patirtis kitokia. Kai atsikrausčiau į Lietuvą su savo daiktais, Vilniuje mus pasitiko dėdė Algirdas, jau garbaus amžiaus, po dviejų infarktų. Galvojau, kas man padės tuos konteinerius iškrauti. Atėjo dar jo sūnus padėti. Sukrovėme viską į sunkvežimį, kuris viską turėjo vežti į Klaipėdą", – prisiminė Elvyra.

Moteris teigė, kad ilgą laiką su vairuotoju nepersimetė nė žodžiu.

Paskui jis staiga rusiškai paklausė, nes girdėjo, kad Elvyra su artimaisiais kalbėjo rusiškai, kas jai padės viską sunešti į butą?

"Klaipėdoje mums, kaip tremtiniams, skyrė butą. Galvoju, kaip mes su dukra viską susinešime? Ir, kai vairuotojas tarsi perskaitė mano mintis, sakau, nesijaudinkite, paliksite viską prie laiptinės, ir mes kaip nors susinešime. Tik vien knygų buvo 20 didelių maišų. Jis staiga kažkam paskambino į Klaipėdą ir, kai atvažiavome, mūsų laukė gal 15 jaunuolių, kurie per kokias 20 minučių sunešė daiktus į penktą aukštą. Norėjau tuoj jiems sumokėti ar kaip nors atsidėkoti, bet vairuotojas neleido. Nežinau net to žmogaus vardo, bet tai buvo pirma patirtis, su kuria susidūriau Lietuvoje", – pasakojo tremtinių dukra Elvyra.

Moteris neslepia, kad tai buvo ne vienintelis tokio nuoširdaus bendravimo atvejis.

Atvykus į Klaipėdą, nebuvo darbo, skubiai teko mokytis lietuvių kalbos. Ir visą tą laiką jai padėjo daugybė visiškai svetimų žmonių.

Dabar jau ne vienerius metus E.Grigonavičiūtė dėsto istoriją rusakalbiams "Pajūrio" progimnazijoje.

Vaikus praeitį pažinti ji moko kūrybiškai ir nuolat primena, kaip svarbu branginti tėvynę, į kurią jos pačios kelias buvo labai ilgas ir sudėtingas.