Emigrantės patirtis: gyvenimas Afroditės saloje su driežais ir tarakonais

Nedarbo iš Lietuvos išginta buvusi ryšių su visuomene atstovė Elona Stasiūnaitė Kipre ėmėsi už mažiau nei minimalų atlygį pakelės kioske pardavinėti kavą primenantį gėralą.

Mergina juokauja, jog susikrautų milijoną, jei jai būtų mokama ne už parduotus kavos puodelius, o pravažiuojančių vairuotojų pyptelėjimus ir įsistebeilijimus.

Apsigyveno su driežais

Nedarbo iš Lietuvos į Kiprą išginta panevėžietė įdarbinimo agentūrų pažadais aklai nebetikės. Išvažiavusi kipriečiams pardavinėti kavos Elona Stasiūnaitė apstulbo išvydusi, kad jai paruoštą  trobelę teks dalytis su dar keliais įnamiais – šmirinėjančiais driežais ir pelėmis, nuo lubų krentančiais tarakonais.

Mergina juokauja, kad darbdavys galėjo palaikyti imigrantę ligone, mat pamačiusi darbo vietą, vadinamąjį kavos kioską, turėjusi išbalti labiau nei kreida.

Buvusi Panevėžio A.Lipniūno kultūros centro atstovė ryšiams su visuomene E.Stasiūnaitė neįsivaizduoja, kad Lietuvoje kas nors ryžtųsi imtis verslo be kontroliuojančių institucijų leidimų ir  iš jo neuždirbdami nė cento. Bet kipriečiai, pasak jos, moka laukti ir tikėtis praturtėsiantys, kad ir iš kavą primenančio gėralo.

E.Stasiūnaitė Kipre skaičiuoja jau antrą mėnesį. Darbo gimtinėje netekusios merginos žvilgsnis, kaip ir daugumos tautiečių, nukrypo į žvarbiąją Norvegiją, bet likimas nubloškė į Viduržiemio jūros meilės ir grožio salą, kurioje, anot legendos, gimusi deivė Afroditė.

Imigrantę apgyvendino lūšnoje

Dirbti kavos pardavėja Kipre panevėžietę suviliojo į jos skelbimą internete atsiliepusi įdarbinimo agentūra. Galimybė padirbėti Afroditės saloje E.Stasiūnaitei atsiėjo apie 750 eurų: agentūrai Lietuvoje atseikėjo 1000 litų, jos pasiūlytam įdarbinimo vadybininkui Kipre – dar 100 eurų, pati pirko lėktuvo bilietus.

„Išvažiavau, nes žadėjo, kad uždirbsiu daug arbatpinigių. Pats atlyginimas nėra didelis – 650 eurų. Bet neva dar bent 700 eurų susirinksiu dosnių kipriečių paliekamų arbatpinigių“, – „Sekundei“ pasakojo E.Stasiūnaitė.

Darbdavys įsipareigojo apmokėti merginai būsto nuomą – maždaug 160 eurų per mėnesį, dar 90 eurų pridėti maistui. Mergina juokauja už tokius pinigus Avgoru kaimelyje gavusi viešbutį, į kokį nespjautų nė adrenalino fanatikai.

„Mano trobelė – svetainė, virtuvėlė ir dušo kambarys, pati kukliausia rajone. Sienos išpurkštos kreida. Kadangi mėgstu  ramstytis, vaikštau panaši į besmegenį. Virtuvėlėje lubos kažkokiais žabais dengtos. Stogas užklotas polietileno plėvele, prispausta panaudotomis padangomis. Vieną naktį girdėjau ant stogo kažką vaikštant, ryte kelios padangos buvo nukniauktos. Jaučiu, kad taip pasidarbavo mano kaimynai romai iš Bulgarijos. Jie labai praktiški: susirenka viską, ką kiti išmeta“, –  kalbėjo E.Stasiūnaitė.

Betrūksta gyvačių

Elona juokauja spėjusi susigyventi su įnamiais. Per kambarį kartkartėmis peršliaužia sraigė arba pelė Surskytė išeina apžiūrėti, ko emigrantė turi valgomo, iš žabų lubose nukrenta tarakonas.

Pažintis su apsireiškiančiais vis naujais „nuomininkais“ merginai įvarė nemažai baimės, kai kartą besimaudydama duše išvydo per sieną besileidžiantį kūno spalvos driežiuką. E.Stasiūnaitė nebesistebėtų, jei kada savo trobelėje susitiktų ir nevisai draugiškai nusiteikusią gyvačiukę.

Iš tiesų, anot jos, daugelis kaimiečių gyvena kur kas prabangiau nei pati įkurdinta. Avgoru kaimelyje, Elonos teigimu, vos keletas skurdesnių namelių. Dauguma – su arkomis, kolonomis, balkonais. Kiprietės itin mėgsta švarą. Įprasta vakarais matyti sijonus pasikaišiusias moteriškes plaunančias trinkelėmis išklotus kiemus.

Dėl vandens Kipras turi rimtų problemų. Geriamasis vanduo tik perkamas.

Bučiai skirtasis filtruojamas iš jūros. Vamzdynai išvedžioti visuose soduose ir daržuose. Ir šių metų laiku Kipre veši laistomos bulvės, pomidorai, agurkai, baklažanai bei atvykėliams nė nepažįstamos daržovės.

Vietiniai ūkininkai derlių realizuoja kaimelių parduotuvėse.

Žadėtųjų arbatpinigių nemato

Kipriečiai – itin versli tauta. 3000 gyventojų turinčiame Avgoru kaimelyje – keturi nedideli prekybos centrai, dvi drabužių ir avalynės parduotuvės, trys kavinės, baras, bankas, paštas, viena elektros ir dvi raštinių prekių parduotuvėlės. Kaimelyje netgi yra kur įsigyti aukso dirbinių ar ikonų. Avgoru turi ir savo gydytoją.

„Kipro kaimeliai – mažos miestų kopijos. Kiekvienas kiprietis laisvalaikiu kuria dar ir savo verslą, dažniausiai kooperuojasi giminaičiai“, – pažymi E.Stasiūnaitė.

Jos viršininkas – 28-erių Kristoforas, interjero specialistas, be to, kad su draugu važinėja po miestelius ir įrengia būstus, meniškos sielos žmogus sumanė prisidurti dar ir pardavinėdamas kipriečių itin mėgstamą šaltą kavą – frapę.

Jo kavos kioske 9 val. per dieną praleidžianti Elona daugiausia yra sulaukusi 10 klientų, dažnai teužsuka tik vienas frapės mėgėjas. Iš ledo, tirpios kavos ir cukraus sumaišyto gėrimo mažas puodelis kainuoja 2 eurus. Anot Elonos, tai gana pigu, mat kavinėje tektų pakloti ir 5 eurus.

„Tame kioske turiu į valias laisvo laiko. Dėkoju močiutei už atrastą mezgimo džiaugsmą, skaitau knygas, kurioms neturėjau laiko pastaruosius porą metų. Jaučiuosi tarsi atostogaučiau. Tuoj užpakalį nusėdėsiu“, – stebisi Elona.

Niekada taip lengvai nedirbusi mergina juokauja negalinti nė pykti ant ne tokį jau menką uždarbį – 1350 eurų – žadėjusios įdarbinimo agentūros.

Iš kavos verslo tik nuostolius skaičiuojantis darbdavys Elonai vis dar sąžiningai moka atlyginimą – 650 eurų. Tai yra netgi mažiau nei minimalus darbo užmokestis, Kipre siekiantis apie 800 eurų.

Bet ją į salą atviliojusių 700 eurų arbatpinigių jau beveik du mėnesius kioske  dirbanti mergina dar akyse nėra mačiusi. Per dieną jai pavyksta surinkti daugiausia 3–4 eurus arbatpinigių.

Slapstosi nuo vyrų

Lietuvis tokio verslo atsisakytų turbūt jau po mėnesio, bet Elonos šefas nusiteikęs numoti ranka į nuostolius ir toliau atkakliai tiki, kad kavos kioskas kada nors jam sukraus turtus.

„Mes norime greito rezultato, o kipriečiai nesuka galvos – šiandien neuždirbo, uždirbs rytoj ar po metų“, – perprato E.Stasiūnaitė.

Merginos nestebina tokia nesėkminga kavos verslo pradžia. Per mažiau nei porą mėnesių kioską šefas jau perkėlė į trečią vietą. Pirmąją vietą prekybai buvo nusižiūrėjęs netoli mokyklos, bet prisistačiusi policija ir kaimelio seniūnas liepė nešdintis.

Dabar kioskelis stūkso už kaimelio, netoli individualių namų statybvietės. Statybines medžiagas vežančios mašinos, anot Elonos, zuja kas dešimt sekundžių. Emigrantė juokauja: jei už kiekvieną dėmesingo kipriečio vairuotojo pyptelėjimą ar įsistebeilijimą jai būtų mokama, per dieną uždirbtų mažiausiai 100 eurų.

„Kipro vyrai labai malonūs ir negaili komplimentų, tik reikia mokėti juos atskirti nuo besaikio tarškėjimo. Kipriečiams patinka pasuokti kaip italams, bet ne taip įkyriai, kaip pastarieji, krenta po kojomis. Jau stengiuosi vaikščioti šalutinėmis gatvėmis, kad išvengčiau vyrų dėmesio“, – pripažįsta E.Stasiūnaitė.

Konsumatorių ieško Lietuvoje

Kiekvieną vakarą kaimelio vyrai susirenka į vietines kavinukes pasikalbėti, išgerti kavos ar vietinio alaus, pažiūrėti futbolo rungtynių. Kasdieniuose pokalbiuose neišvengiama skaudi turkų invazijos tema.

Skaičiuojama, kad nuo 1974-ųjų, kai Turkija į šiaurinę Kipro dalį įvedė savo kariuomenę, iš žemyno į salą persikėlė gyventi daugiau kaip 100 tūkst. turkų imigrantų.

Vyriškas kompanijas dažnoje kavinėje paįvairina merginos už pinigus. Susipažinusi su vienos tokios kavinukės savininko mergina rumune, laisvai kalbančia angliškai ir prancūziškai, Elona buvo šokiruota sulaukusi pasiūlymo padirbėti konsumatore – bendraujant su vyrais bare didinti brangių alkoholinių gėrimų pardavimą.

Kavinės šeimininkė kaip tik internete ieškojo tokių merginų iš Rusijos, Latvijos ir Lietuvos. Trys užsienietės – rumunė, rusė ir bulgarė – jau kurį laiką sėkmingai didina kavinės apyvartą.

Kiprietės, Elonos nuomone, šaltokos ir nelabai draugiškos, bet labai gražios – juodų lygių it meldai arba vešlių garbanotų it undinės plaukų.

Tamsaus gymio moterys pavydžiai žvelgia į lietuvę, kuriai nereikia šviesinti savo garbanų.

„Kipre dabar labai populiaru plaukus šviesinti peroksidu arba dažyti oranžine spalva“, – mados tendencijas pastebėjo Elona.

Anot jos, vyresnės kartos moterys skundžiasi, kad jų sūnums šiais laikais sunku rasti gerą žmoną, nes per pastarąjį dvidešimtmetį merginos itin pasikeitė – dažna rūko, neliko kadaise kiprietėms būdingo išdidumo. Todėl dažnas vietinis, Elonos teigimu, ieško žmonų iš Rumunijos, Bulgarijos, Ukrainos, Moldovos. Atvykėlių iš šių šalių Kipre daugiausia.

Moterys – tik bažnyčios gale

Kiprietės tokios žavios, kad net bažnyčiose pirmos eilės skirtos tik vyrams, kad moterys savo grožiu ir vaikai neblaškytų dėmesio. Kaimelio bažnyčioje sekmadieninės šv. Mišios prasideda 6 val. ir užtrunka net keturias valandas.

Visą tą laiką gieda tik vyrai  – du viename kampe, du – kitame. Po bažnyčios skliautais aidi tik žmogaus balsas – giedotojams nepritariama jokiu instrumentu. Elonai krito į akis, kad moterys į bažnyčią ateina ypač išsipuošusios ir būtinai su suknele arba segėdamos sijoną, plaukus pridengusios skraiste.

E.Stasiūnaitė svarsto, kad toks akivaizdus moterų ir vyrų paskirstymas galbūt nėra peiktinas.

„Mūsų kapitalistiškuose „laisvuose kraštuose“ moterys, uzurpuodamos visas sritis, pačios sumenkina vyro vaidmenį, o paskui skundžiasi savais ir giria užsieniečius, dosniai žarstančius komplimentus ir nestokojančius dėmesio dailiosios srities atstovėms“, – mano Elona.

Geru uždarbiu pasigirti negalinti emigrantė džiaugiasi, kad net ir mažame Kipro kaimelyje turi puikią galimybę lavinti kalbų įgūdžius – su į restoraną lietuvaitę vis kviečiančiais rusais ir gruzinais mala rusų kalba, su kipriečiais susikalba angliškai, iš vaikų ir televizoriaus mokosi graikų kalbos, o pati aplinkinius moko prancūziškai.

Elona tikina jau susitaikiusi su šoką jai įvariusia aplinka, atsisakė užmačių aiškintis su įdarbinimo agentūra, nubloškusią ją į skurdų kampelį.

„Turbūt žmogus turi nueiti daug kelio nuo namų, kad tolimam krašte atrastų aukso žinutę: žydėk ten, kur esi pasodintas“, – juokauja frapės pardavėja.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių