Apie tai, kur reikėtų ieškoti šių pasekmių priežasčių bei kokios yra šiuolaikinės nacionalinės vaikų dramaturgijos tendencijos, – pokalbis su Kauno teatrams, ypač Kauno valstybiniam lėlių teatrui, pjeses rašančia dramaturge Daiva Čepauskaite.

– Lietuvoje trūksta dramaturgų, ypač rašančių vaikams, taip pat ir lėlių teatrui. Ši problema neišsprendžiama jau daugelį metų. Kur, jūsų nuomone, reikėtų ieškoti priežasčių? Šią problemą lemia talentų stoka, dramaturgų ruošimo spragos ar...?

– Jokių dramaturgų ruošimo spragų Lietuvoje nėra, nes nėra paties ruošimo. Turiu galvoje sistemingas, išsamias profesijos studijas. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje šiuo metu, rodos, yra tik kino dramaturgijos programa. Tad dramaturgus į Lietuvos teatrą vis dar atneša gandras, arba jie randami kopūstuose. Lėlių teatras ne išimtis – čia dramaturgai užklysta iš literatūros pasaulio arba patys režisieriai rašo tekstus savo spektakliams. Kodėl Lietuvoje teatro mokyklos ruošia tiek daug aktorių ir neruošia dramaturgų, aš nežinau. Reikėtų klausti tų, kurie kuria strategijas teatro procesams ir vadovauja jų vyksmui, nes frazė "Lietuvoje dramaturgijos nėra" populiarumu jau turbūt prilygo posakiui "kiek buvo litais, tai dabar eurais".

– Kokia dramų rašymo lėlių teatrui specifika? Ar ji gerokai skiriasi nuo vaikų dramaturgijos, skirtos vaidinti žmonėms?

– Rašydama lėlių teatrui niekada negalvoju, kad lėlė yra prastesnė už žmogų. Priešingai, manau, kad aktorius su lėle gali gerokai daugiau negu vienas aktorius. Todėl lėlių teatro specifika man – neapribota vaizduotė. Jeigu rašydama žmonėms kartais pagalvoju, ar tai įmanoma realizuoti scenoje, tai lėlių teatras man, kaip pjesės autorei, yra neribotų galimybių laukas. Lėlės gali viską. Aš jomis tiesiog pasitikiu. Rašyti lėlėms taip pat rimtai ir atsakingai, kaip ir žmonėms – tokia yra mano rašymo lėlių teatrui specifinė taisyklė.

– Su kokiomis problemomis ir iššūkiais susiduriate kurdama dramas vaikams?

– Pagrindinis iššūkis, man rodos, yra šiuolaikinį vaiką, kuris jau gimsta su pulteliu ar ekranėliu rankoje, sudominti teatru. Žmogui, kuriam įdomiausi dalykai, tikrosios dramos ir įvykiai vyksta virtualioje erdvėje, reikia įrodyti, kad gyvas žmogiškas ryšys taip pat gali būti įdomus ir vertingas. Juk teatras yra gyvas organizmas, funkcionuojantis be ekrano, jame gali girdėti aktoriaus kvėpavimą ir jausti jo kūno šilumą. Ekranas nepažiūrės tau į akis ir nesikreips tiesiai į tave, o teatras tai gali. Todėl manau, kad pagrindinė problema – sukurti su vaiku tokį žmogišką ryšį, kuris paveiktų ne mažiau nei paveikslėliai ekrane.

– Lėlių teatre nemažą dalį repertuaro sudaro populiarių pasakų inscenizacijos, o originalios dramaturgijos (ypač pjesių vaikams ar jaunimui, kalbančių apie esamąjį laiką) gana mažai. Kodėl taip yra?

– Populiarios klasikinės pasakos kalba ir apie esamąjį laiką. Klasika todėl ir yra klasika, kad ji nesensta, ji visada aktuali. Be to klasikinės pasakos visada veikia šiek tiek nostalgiškai, tėvai veda vaikus parodyti savo vaikystės pasakų, su kuriomis užaugo, tai formuoja tradiciją ir vertybinius pamatus. Galbūt todėl klasikinės pasakos scenoje yra tokios dažnos. Be abejo, teatrui reikalinga ir šiuolaikiška, aktuali, originali medžiaga, bet jos pasirinkimas nėra toks didelis. Be to šiuolaikiniai autoriai – visada rizika, o klasikiniai pastatymai tarsi iš anksto apsaugo bent jau nuo literatūrinės nesėkmės.

– Koks jūsų pačios santykis su teatro praktika? Ar stebite, analizuojate sceninę jūsų literatūros kūrinio realizaciją?