- Ainė Jacytė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
A. Vaitkūnienės paroda: ištikęs „abrakadabra“ ir nenuspėjama kelionė laiku
-
A. Vaitkūnienės paroda: ištikęs „abrakadabra“ ir nenuspėjama kelionė laiku
-
A. Vaitkūnienės paroda: ištikęs „abrakadabra“ ir nenuspėjama kelionė laiku
-
A. Vaitkūnienės paroda: ištikęs „abrakadabra“ ir nenuspėjama kelionė laiku
-
A. Vaitkūnienės paroda: ištikęs „abrakadabra“ ir nenuspėjama kelionė laiku
-
A. Vaitkūnienės paroda: ištikęs „abrakadabra“ ir nenuspėjama kelionė laiku
-
A. Vaitkūnienės paroda: ištikęs „abrakadabra“ ir nenuspėjama kelionė laiku
"Žiūrėki: sninga, sninga, sninga. Žiūrėki: baltas sodas minga. Nugrimzdo žemė praeity. Įspėk, kas eina? Neįspėjai: ateina princai ir kirpėjai, balti karaliai ir kepėjai, ir šlama medžiai apsnigti", – šios Henriko Radausko "Žiemos pasakos" eilutės gali būti įžanga į galerijoje "Meno parkas" pristatytą tapytojos Aušros Vaitkūnienės parodą "Folkloras. 4 metų laikai". Karantinas pakoregavo meno mylėtojų planus, tad "Santaka" suteikia galimybę pasivaikščioti po A.Vaitkūnienės pasaką neakivaizdžiai.
Mažųjų paveikslų žemėlapis
Trijuose galerijos aukštuose eksponuoti paveikslai – be pavadinimų, tarsi nesuteikiant jiems leidimo kalbėti, kol laiptų aikštelėse nepasigirs žiūrovo žingsnių aidas, o jam užlipus į kiekvieną aukštą ir įžengus į ekspozicijų erdves neįvyks magiškasis abrakadabra, nepasigirs staigus pokštelėjimas ir tada jau sienos ims kalbėti.
Pradžioje, berdamos žodžius iš baltų lapų, pakabintų ant galerijos sienų, kuriuose aprašytas kiekvienas sezonas atgyja vaizdingose žodžių kompozicijose, savo melodingais aidais nulydinčiose žiūrovą į jam vieninteliam skirtą vaizdų erdvę, kurioje vietą įsivaizduojamoje oratoriaus tribūnoje paeiliui užpildo paveikslai. Juos pašaukti vardais (pavadinimais) galima pasiėmus paveikslėlių, vaizduojančių sumažintas didžiųjų oratorių versijas, žemėlapį, kuriame į sezonus suskirstytos mažos, nespalvotos kūrinių nuotraukos nurodo žiūrovo vaizduotei galimas jos judėjimo kryptis.
Žaidimas su laiku
Laikantis jų, galerija virto intelektualaus žaidimo erdve, kurioje dūksta laikas, pereidamas iš vieno sezono į kitą ir iš paskos pakviesdamas žiūrovą. Pastarasis – kiek netekęs amo, nes iki šiol laikas visada žengė priekyje, neleisdamas savęs pavyti, o dabar – jis nori žaisti, audrindamas vaizduotę ir prikeldamas pažįstamus personažus, atgaivindamas atmosferai sukurti reikalingas dekoracijas, įžiebdamas ryškias šviesas ar, priešingai, viską užklodamas tamsos marška ir leisdamas nugirsti tik kuždesius.
Šis laiko žaidimas intriguoja žiūrovą, skatina jį patį prisidengti personažo kauke ir tekinam leistis paskui nenuspėjamą vaizduotę, kurią besikeičiančiais siužetais užpildo A.Vaitkūnienė, įtraukdama žiūrovą į savo paveikslų scenarijus.
Keturių metų laikų sapnai
Atsidūręs pirmajame aukšte, siaučiantį pavasarį jis atrado blizgančiose, gerai žinomos sostinės damos – Rožytės – akyse, kurių žvilgsnis klajoja erdvėje, ieškodamas pasiklydusio vaiduoklio, besislepiančio tarp vakarėjančio dangaus skliautų.
Kartu su Rožyte į šias paieškas pasinėręs žiūrovas, paviliotas nuotykių jaudulio ir atitrūkęs nuo jos, staiga atsiduria prie geležinių, ažūrinių vartelių, užvėrusių kelią į aukštų tujų sambūrio vietą, kurią praėjęs jis atsiduria peizažo, nušviesto akinančia, svaiginančia saulės šviesa, viduryje. Ji akyse pribarsto pulsuojančių raudonų raibulių ir regimas peizažas tampa čia išnykstančiu, čia vėl atsirandančiu vaizdiniu, kurį palikęs ten pat, kur ir rado, suviliotas ore sklandančio riksmo aido, žiūrovas nusekė į antrąjį galerijos aukštą.
Čia – ruduo, įpainiojantis į mezgamą melancholijos ir švelnios ilgesio poezijos voratinklį, į kurį patekus jau joks riksmas nebus išgirstas, o kiekvienas judesys – tik dar labiau supainios lipniose jo gijose. Teliks panerti akimis į besiniaukiantį rudens dangų ir sekti tamsaus, sunkaus debesies kelionę, kuri bus tokia lėta ir monotoniška, kad paskandins tirštame sapne.
Šis laiko žaidimas intriguoja žiūrovą, skatina jį patį prisidengti personažo kauke ir tekinam leistis paskui nenuspėjamą vaizduotę.
Iš jo pabudins staigus ir nelauktas žiemos speigas, kurio baltume atsiskleis žiemos pasaka, išdabinta mažais, spalvingais šviesuliais, nutūpusiais tarp tankių plačiaskarių šakų. Jų besimainančioje šviesoje atgis vaikystės personažai: Senelis Šaltis, nykštukai, elfai, snieguolės, kalbantys gyvūnai ir gal net atsitiks stebuklai. Bet paprastai įdomiausioje vietoje sapnai nutrūksta, ir nubudus, atmerktose akyse pasirodo realybė.
Nuo kurios šioje parodoje pabėgti žiūrovas galėjo užkilęs į trečiąjį aukštą. Jame karaliavo vasara, pasistačiusi geltoną namą, perregimomis sienomis ir kvietusi žiūrovą užeiti į vidų, kur blaškosi didžiulis spalvotas drugys, niekaip negalintis surasti plyšio ir išskristi.
Gal įeidamas į namą žiūrovas paliks praviras duris ir išleis besiblaškantį gyvūną į laisvę. Pats įsitaisys tiesiog čia pat, ant grindų, ir atsirėmęs į perregimo namo sieną stebės, kaip magiškai diena virsta vakaru. Viskas aplinkui nurimsta, nutyla. Tik į nakties begalybę įsiveržusios žvaigždės savo pulsuojančiu žibėjimu, lyg Morzės abėcėle, danguje rašo naujus sapnų scenarijus.
Ir vėl iš naujo galima leistis į pasivaikščiojimą po visus tris galerijos aukštus sapnuojant, įsivaizduojant, prisimenant tai, ką vaizduotėje pažadina A.Vaitkūnienės paveikslai ir tekstai.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Kaune nugriaudėjo šimtoji Dainų šventė: užplūstančios emocijos niekam neprilygsta48
Erdvusis Dainų slėnis ir jo prieigos buvo sausakimšos dar gerokai iki prasidedant šimtmetį mininčiai Dainų šventei. Kalbinti žmonės sutartinai teigė, labai laukė šio renginio. ...
-
Šimtmečio šventė: minios žmonių traukia į Dainų slėnį14
Šeštadienį Kaune prasideda šimtmečio Lietuvos dainų šventė „Kad giria žaliuotų“. ...
-
Kaune prasideda jubiliejinė šimtmečio Dainų šventė „Kad giria žaliuotų“14
Šeštadienį Kaune prasidės 100 metų jubiliejų mininti Lietuvos dainų šventė. ...
-
„Mariupolis – nepalaužiamas“: kovos ir laisvės potėpiai
„Mariupolis – nepalaužiamas“ – daugiau nei dažai ant drobės. Darbai kalba apie meilę laisvei, kurios neatima nei bombų sprogimai, nei sugriauti namai, ir apie drąsą kovoti už tai, kas brangiausia. ...
-
„Operetė Kauno pilyje“: Japonijos spalvos, „Madam Baterflai“ ir legendinė italų opera5
Kasmet vidurvasarį Nemuno ir Neries santakoje įsikuria festivalis „Operetė Kauno pilyje“, kviečiantis kauniečius ir miesto svečius į spalvingą muzikos šventę, jau tapusią tradiciniu miesto muzikinio gyvenimo akcentu. Čia skamba ...
-
Mėgaukis tyla / Enjoy the silence
Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi. Yra laikas gimti ir mirti; laikas sodinti ir rauti, kas pasodinta. Yra laikas žudyti ir gydyti; laikas griauti ir statyti. Yra laikas verkti ir juoktis; laikas gedėti ir šokti. Yra laikas m...
-
J. Janulevičius: muzikos gurmanų lauks didžiulis muzikinių skanėstų stalas
Karštas birželio rytmetys. Su Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) vyriausiuoju dirigentu, festivalio „Operetė Kauno pilyje“ muzikiniu vadovu Jonu Janulevičiumi kalbamės vėsioje, maestro rankomis suręstoje medinėje pavėsinėje. ...
-
R. Vikšraičio žmogus apnuogina ne tik savo kūną, bet ir visuomenės žaizdas3
Tie, kas bent kiek labiau domisi fotografijos menu, į klausimą, kas yra Lietuviško kaimo grimasų metraštininkas, atsakytų nesusimąstę. Rimaldas Vikšraitis. Vienų kritikuojamas, kitų vadinamas pasaulinio lygio kūrėju. Unikalaus br...
-
Lietuvos etnografijos muziejus – 50 metų atviras lankytojams: kviečia kartu paminėti jubiliejų1
Lietuvos etnografijos muziejus (LEM) įkurtas 1966 m., o lankytojams oficialiai atidarytas 1974 m. birželį. Šiemet sukanka 50 metų, kaip muziejus yra atviras lankytojams. Birželio 30 d. 11 val. muziejus kviečia kartu paminėti šią jubilieji...
-
Pažaislio muzikos festivalyje – premjeros ir atradimai
Paskutinę birželio savaitę Pažaislio muzikos festivalis pakvies publiką į tris išskirtinius koncertus, o du iš jų vyks pagrindinėje festivalio erdvėje – paslaptinga aura alsuojančiame Pažaislio vienuolyno kiemelyje. ...