Vilnos purumo priminimas

Vėsų rugpjūčio 9 d. vakarą Tado Ivanausko Obelynės sodyba-memorialinis muziejus sutiko naujų potyrių ištroškusius „ConTempo“ lankytojus. Medžių apsuptyje rodytas „El Conde de Torrefiel“ pasivadinusių šveicarės Tanyos Beyeler ir ispano Pablo Gisberto kūrybinio dueto meninis eksperimentas „Ultraficción Nr. 1 / Fracciones de tiempo“.

Menininkai savo naująjį kūrinį publikai dovanojo tik ketvirtą kartą, o tai ypač budino jos vaizduotę ir smalsumą. Apie pasirodymą buvo žinoma nedaug – vieta, laikas ir kelios užuominos apie tai, kad stovės ekranas ir bėgios avelės, iš spektaklį pristatančio vaizdo įrašo.

Atvykus į renginio vietą prieš akis atsiveria mediniais suoliukais apstatyta pieva, prieš ją – didžiulis baltas ekranas. Vakaro drėgmė kviečia prisėsti ir atsivėsinti po karštos dienos. Kelios minutės, ir raudonėjantis dangus „įžiebia“ ekraną, kuriame matome subtitrus dviem kalbomis – lietuvių ir anglų. Tekstuose palengva skleidžiasi istorijos ir puikūs kūrėjų pasakojimo įgūdžiai. Žodžiai leidžia kiekvienam įsivaizduoti aprašomus veikėjus, daiktus, situacijas. Susidaro įspūdis, kad pasirodymas sukurtas trinant ribą tarp knygų skaitytojų ir filmų su subtitrais mėgėjų. Pagrindinė siužeto linija teka lengvai kaip upė, žiūrovas tampa keleiviu, o jo vaizduotė – irklais, kuriais jis gali savarankiškai pasiirti, kai to prireikia.

Po kurio laiko istorijos ima darytis fragmentiškos, pintis tarpusavyje. Vienoje pasakojama apie kelionę į Konstantinopolį lėktuvu, kitoje – valtimi Viduržemio jūra. Galima įsivaizduoti, kad skrydis ir plaukimas vyksta paraleliai. Kalbama apie įprastas keliones, kurių dabar, kai skaitote šią recenziją, vyksta šimtai. Įvairius iš pažiūros nesusijusius žmones jungia bendras skrydis arba pabėgėlių statusas. Apima jausmas, kad tai apie mus – mes, nepažįstamieji, sėdime šio pasirodymo kelionėje. Kiekvienas įnikęs į kūrinį ir vaizduotės piešiamus scenarijus. Viskas sueina į bendrą tašką: lėktuvo sparnas užsidega, valtis pradeda skęsti ir niekas nenori mirti. Šios dalies kulminacija pripildyta įtampos ir nerimo. Juos išsklaido pro sėdinčiųjų kojas prabėgantys šunys, tada pasigirsta trumpi švilptelėjimai ir iš dešiniojo pievos šono atvedamos avys. Jos ganomos aplink ir tarp žiūrovų, kol dingsta taip, kaip ir atsiradusios, – nakties ir lengvai tyvuliuojančio rūko tamsoje.

Spektaklyje judesys atlieka tokį pat svarbų vaidmenį kaip ir žodis. Publika su gamta virsta banguojančia jūra. Ekrane besikeičiantys subtitrai, kad ir kaip hipnotizuotų, negali grumtis su suoliukų kietumu – tai skatina žiūrovus judėti. Regis, išjudinamos net aplink esančios pušys – blausios ekrano spinduliuojamos šviesos apšviesti medžių lapai ir šakos svyruoja ir šlama, kedenami vasaros vėjo. O dangumi skriejantys tiršti debesys užbaigia kompoziciją. Tai sukuria nuostabų besimainančių formų horizontą. Tarsi nesustabdomas nesurežisuotas kraštovaizdis įrėmintų ekraną prieš mūsų akis.

Nors „El Conde de Torrefiel“ pasirodymas krypsta link pozityvumo, neapleidžia mintis, kiek daug pasaulyje yra liūdesio, net ir tuo metu, kai švenčiame. Vilnos purumo priminimas, kad viskas turi savo kainą ir niekas nėra apsaugotas nuo negandų. O mūsų mintys, kaip ant rasa nusėtos žolės bėgiojančios avelės, ramina mus diena iš dienos. Net ir stengiantis ignoruoti aplinkinį pasaulį, jis vis tiek mus pasiveja. „Ultraficción Nr. 1 / Fracciones de tiempo“ suteikė atokvėpio valandą, aplankančią avelėmis prieš miegą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių