Piešinį autorius – dekoro ir dizaino studijos „Gyva Grafika“ dailininkas/dizaineris – pavadino „Post Scriptum“ („P.S“), nes, anot jo, pastatas dar turi ką pasakyti, jo istorija dar nebaigta rašyti, ji dar tęsiasi.

„Pastatas yra istorinis. Buvęs fabrikas. Šiuo metu jis yra prikeltas naujam gyvenimui. Jo praeities istorija ir dabartis yra susipynusi, istorija dar nebaigta rašyti. Pats piešinys yra praeities ir dabarties sintezė. Estetika yra graviūra, bet vaizduojami ir modernūs elementai, motyvai, tokie kaip pankai, mobiliojo ryšio telefonas“, – vardijo Ž. Amelynas.   

„Tai tarsi pasiklydęs laike piešinys“, – apibūdino autorius. Ant sienos pavaizduoti su susirašinėjantys jauni žmonės.

Vilmanto Raupelio nuotr.

„Dabarties ir praeities laikmečiai persipynė vienas su kitu egzistuodami iškart, kurdami paradoksalią išraišką ir niekad nejaustą atmosferą. Lygiai taip, kaip senas pastatas toliau gyvuoja dabartyje talpindamas savyje istorinius fragmentus, taip ir ekscentriški šiuolaikiniai personažai siunčia vienas kitam laike pasiklydusias žinutes“, – aprašomas piešinys.

Ž. Amelynas eskizą sukūrė dar net nesusisiekęs su pastato savininku, nors jau žinojo, kad jis norėtų bent vieną sienų atiduoti gatvės menui. Tuomet netikėtai pačiam kauniečiui jis sulaukė savininko skambučio su pasiūlymu bendradarbiauti.

„Sakau, aš jau turiu jums eskizą. Parodžiau. Iš pradžių buvo lengvas šokas. Piešinys yra nestandartinis, nesaldus. Ne toks, kokį Kaune pratę matyti gatvės meną. Ir visoje Lietuvoje gatvės menas yra pakankamai dekoratyvus. Šiuo atveju piešinys turi ir stipresnius nestandartinius personažus, ir nespalvotą estetiką. Bet palengva sienos savininkai prisijaukino šią idėją: „Norim, darom!“, – pasakojo kaunietis.

Piešinys yra nestandartinis, nesaldus. Ne toks, kokį Kaune pratę matyti gatvės meną.

Jo vizija patiko ir programai „Kauno akcentai“, kurios finansavimo sulaukė. 

Pats įgyvendinimas truko tris savaites. Iš pradžių reikėjo atitinkamai paruošti sieną, tačiau prieš tai dar nemažai laiko užėmė kiti paruošiamieji darbai, tokie kaip eskizavimas ir pan.

Buvusio fabriko vieta Aukštuosiuose Šančiuose yra nuošalesnė, tad atsitiktinių praeivių čia – mažai. Tai yra įdomus industrinis kvartalas, tikimasi, kad ilgainiui taps lankytina vieta.

Ž. Amelynas svarstė, kad piešinys atlaikys tikrai ilgai, kelis dešimtmečius. Džiaugėsi, kad kūrinys skirtas pastatui atgaivinti, kaip miesto pridėtinė vertė. 

„Gatvės meno kūriniai apskritai yra ilgaamžiški savo atlikimo technika. Dažniausiai yra naudojami purškiami dažai, kurie yra agresyvūs, stiprūs, puikiai laiko. Tačiau tuo pačiu gatvės menas yra labai laikinas. Neretai jis atliekamas ant problematinių pastatų ir skirtas problematikos paslėpimui prieš, pavyzdžiui, renovaciją. Gatvės menui yra būdingas laikinumas“, – dėstė menininkas.

Kūrinio pavadinimas „P.S“ – tai susirašinėjimas tarp dviejų jaunų žmonių. Dabarties ir praeities laikmečiai persipynė vienas su kitu egzistuodami iškart, kurdami paradoksalią išraišką ir niekad nejaustą atmosferą. Lygiai taip, kaip senas pastatas toliau gyvuoja dabartyje talpindamas savyje istorinius fragmentus , taip ir ekscentriški šiuolaikiniai personažai siunčia vienas kitam laike pasiklydusias žinutes.