Nuo dugno atsispyręs buvęs benamis: man svarbiausia – gyventi

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Prieš kelerius metus įvykęs lemtingas susitikimas pakeitė buvusio benamio Žydrūno Kalundžio gyvenimą. Šiandien visų atstumtas vyras jau gerokai atsispyrė nuo bedugnės ir nežada nustoti stengtis.

Susitiko prie konteinerio

Vis dėlto Žydrūnas pripažįsta – jei ne kaunietė, tuomet nepabūgusi padėti ir juo patikėjusi, vargu ar dabar jis pasakotų savo sėkmės istoriją.

Kai pirmą kartą "Kauno dienos" žurnalistai kalbėjosi su Žydrūnu, buvo 2019-ųjų vasara. Tada 36-erių vyras dar gyveno gatvėje, o naktimis glausdavosi apšiurusiame apdegusio medinio namo sandėliuke. Tąkart didžiausias jo prašymas buvo padėti susirasti darbą, kuris taptų stimulu stengtis iš naujo visomis išgalėmis kibti į gyvenimą. Iki tol darbai, kuriuos Žydrūnui pavykdavo susirasti, būdavo trumpalaikiai, o atlygis – kuklus. Tačiau, kai žmonės, pas kuriuos vyras dirbdavo, sužinodavo, kad jis yra grįžęs iš įkalinimo įstaigos, kur už žmogžudystę praleido ilgus metus, paprašydavo palikti darbo vietą.

Tada visos viltys pakilti iš bedugnės subliūkšdavo – vėl likdavo tik gatvė, kurioje sukiojosi dažnai girtaujančių kitų benamių draugija, tekdavo rinkti tuščius butelius iš konteinerių ar prašyti išmaldos.

Būtent prie konteinerio įvyko lemtingas susitikimas su kauniete Edita Grudzinskaite.

„Benamiai, kurie užkalbindavo mane arba aš juos, turėjo savo gyvenimo filosofiją – gal ir skųsdavosi dėl kažko, bet nenorėjo nieko keisti.  Žydrūnas buvo kitoks. Jis nuo pat pirmojo mūsų pokalbio vis šnekėjo apie tai, kad norėtų gyventi kitaip, bet nesiseka. Papasakojo visas istorijas, kai jį išmesdavo iš darbo sužinoję, kad jis sėdėjo kalėjime, apie tai, kad išsižadėjo broliai ir seserys. Žydrūnas buvo visiškai vienas, nes jį atstūmė visi – ir artimi žmonės, ir tie, su kuriais bandė užmegzti ryšį. Apie visa tai jis kalbėjo labai skausmingai“, – mintimis į pirmojo susitikimo dieną sugrįžo Edita.

Tąkart ji pažadėjo, kad jei Žydrūnas laikysis susitarimo: už pinigus, kurių moteris sakė jam davusi ne kartą, nusipirks sau maisto arba kitų būtinų daiktų, o ne išleis alkoholiui, ji jam padės. Tiesa, Edita atvira – tada ji nė nenumanė, kaip padės.

Svarbu: E.Grudzinskaitė tiki, kad ši istorija gali įkvėpti kitus – tiek užribio žmones, tiek norinčius, bet nedrįstančius kažkam padėti. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Sprendimus diktavo laikas. Matydama Žydrūno pastangas, po kurio laiko kaunietė leido jam apsigyventi savo sklype, kur, nugriovus seną namą, liko stovėti ūkinis pastatas. Prie jo 2019-ųjų gruodį vyras jau puošė Kalėdų eglutę ir pamažu kūrė namų jaukumą naujoje savo pastogėje. Tiesa, padėdama prie konteinerio sutiktam benamiui, Edita nenorėjo šmėžuoti žiniasklaidoje, nes, pasak jos, geri darbai, jei jie daromi iš širdies, daromi tyliai. Tačiau dabar, sako kaunietė, jau yra kuo pasidžiaugti.

Ši istorija gali įkvėpti kitus – tiek žmones, gyvenančius užribyje, tiek norinčius, bet nedrįstančius kažkam padėti. „Ilgainiui supratau, kad „tyliai“ – tai tavo santykis su tuo, ką darai, bet kalbėti apie tai, matyt, reikia. Gal tai kažką padrąsins padėti ir palengvins kasdienybę – nebūtinai benamiams, bet kuriam žmogui. Visiems, ir Žydrūnui, sakiau, kad galiu būti ramsčiu, padėsiančiu eiti, bet kojos yra jų ir nueiti turės jie patys. Todėl mano nuopelnas čia mažiausias – tai jo sėkmės istorija“, – sakė moteris.

Buvo paslydimų

„Tame sklype, kurį nusipirkau po skyrybų, buvo senas namas ir ūkinis pastatas. Kadangi abu pastatai – beverčiai, nusprendžiau, kad namą reikia nugriauti ir išlieti naujus pamatus. Tuomet ūkinio pastato liepiau negriauti, nors statybininkai ir sakė, kad vėliau teks mokėti dvigubai nei darbus atliekant vienu metu. Tokiam savo sprendimui neturėjau jokio racionalaus paaiškinimo, bet paprašiau ūkinį pastatą palikti. Po metų sutikau Žydrūną. Tada man toptelėjo mintis, kad jame gali gyventi jis. Ten yra du kambariai. Aišku, nebuvo komunikacijų, elektros – turėjau įvesti. Ūkiniame pastate pastatėme krosnelę, viryklę ir kitus būtiniausius daiktus, kuriuos padovanojo geros valios žmonės, šį tą pirkome ir už jų pervestus pinigus. Labai dėl to džiaugiuosi, nes kiek teko prašyti žmonių pagalbos, jie geranoriškai sutikdavo padėti. Kai dėkodavau už pervestus 20 ar 50 eurų, man sakydavo: pervesti pinigus – lengviausias darbas, kurį galime padaryti. Vėliau padėjo net ir kaimynai, nors iš pradžių dėl sprendimo apgyvendinti Žydrūną nuėjau pragaro kelius“, – atviravo pašnekovė.

Vienu metu buvau pagalvojusi, kad aš – kvaila, nes tokie žmonės tikrai nesikeičia. Dažnai Žydrūnui primindavau: nepamiršk, kur mes susitikome. Jei taip elgsiesi, grįši ten pat.

Iš pradžių, neslėpė Edita, ūkiniame pastate apgyvendintas vyras vedėsi draugus, triukšmavo, gėrė. Todėl teko turėti reikalų ir su pareigūnais. „Kaimynai manęs klausdavo: ponia, ką čia sugalvojote? Ir prašė Žydrūną iškeldinti. Pavargau klausyti tokių šnekų ir mandagiai atsikalbinėti, todėl pasakiau jiems, kad čia yra mano sklypas – kas jame nori, tas gyvena. Ir paprašiau skambinti man tik tada, kai dėl Žydrūno elgesio kreipsis į pareigūnus. Jei tokių iškvietimų bus daug, tuomet aš galvosiu, kokį sprendimą priimti“, – pasakojo kaunietė.

Kalbančių apie tai, kad Edita ant savo pečių užsikrovė rūpestį, nes tokie žmonės kaip Žydrūnas nesikeičia, buvo ne vienas. Palaikė tik artimiausi – tėvai ir vaikai.

Žydrūnas Kalundis. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Ir iš tiesų pokyčių teko palaukti ne dieną. Pirmąjį pusmetį situacija buvo nepavydėtina, antrąjį – viskas šiek tiek atlėgo. Po metų Edita pasakojo galėjusi lengviau atsikvėpti, nes šunybės, kurias Žydrūnas krėtė, baigėsi.

„Vienu metu buvau pagalvojusi, kad aš – kvaila, nes tokie žmonės tikrai nesikeičia. Dažnai Žydrūnui primindavau: nepamiršk, kur mes susitikome. Jei taip elgsiesi, grįši ten pat“, – tarstelėjo kaunietė.

Atsakomybė už kitą

Edita pasakojo, kad kartais Žydrūną pasikviesdavo ir į namus. Pavalgyti, nusiprausti ar išsiplauti drabužius. Nors ne vienas patarė būti atsargiai, kad nenutiktų nelaimė, juk sutiktas vyras – buvęs kalinys, moteris sakė jo nebijojusi.

„Aš nebijau. Bendraudama jaučiau tą žmogų. Apie tai, kad jis galėtų mane nužudyti ar kitaip nuskriausti, nė nesvarsčiau. Vienintelis dalykas, kurį jutau, buvo atsakomybė ir nerimas už žmogų, kurį pažadėjau vesti už rankos. Nežinojau, ar sugebėsiu, nes nesu nei psichoterapeutė, nei psichiatrė, nei socialinė darbuotoja – tik moteris, turinti įvairios gyvenimiškos patirties“, – atviravo Edita.

Dėl to ji konsultavosi ir su kunigu Kęstučiu Dvarecku, bendraujančiu su asocialiais ir priklausomybių turinčiais žmonėmis, bei su draugais psichiatrais. Ką daryti, moteris teigė žinojusi, bet klausdavo patarimų, ko nedaryti, kad nesuklystų.

Žydrūnas Kalundis. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Kaunietė neslėpė – buvo ir tokių, kurie manė, kad prie konteinerio sutiktam benamiui ji padeda tik dėl garbės ir viešumo. Toks požiūris ją nuliūdino, nes moteris sakė apie tai niekada negalvojusi.

„Supratau, kad mano pagalbą Žydrūnui kiekvienas žmogus mato iš savo varpinės. Kitaip tariant, jei kažkas atsidurtų mano situacijoje, tikriausiai padėtų kitam dėl garbės. Aš niekada nepagalvočiau, kad žmogus, darantis gerus darbus, juos daro dėl viešumo. Net jei apie jį nuolat rašytų spauda, nes suprantu, kas slypi už pagalbos. Visiems iš šalies galbūt atrodo, kad tai labai lengva, bet taip nėra. Tai daugybė laiko, energijos, įtampos, nerimo ir kitų dalykų, kuriuos turi išgyventi vienas“, – be užuolankų kalbėjo Edita.

Prilygina stebuklui

Šiandien, kai Žydrūnas jau žengė ne vieną sėkmingą žingsnį, jis net fizine prasme atrodo itin pasikeitęs – veide mažiau asocialumo. Ne kartą užsukęs pasisvečiuoti į namus, kuriuose gyvena Edita, buvo apsivilkęs marškinius ir švarką.

Moteris ne pirmus metus pakviečia Žydrūną per šv.Kalėdas prisėsti prie šventinio stalo kartu su jos artimaisiais. Taip buvo ir šiemet. „Neseniai jo paklausiau: Žydrūnai, ką rašytum Kalėdų Seniui? Pasakė, kad norėtų sportinio kostiumo su trimis juostelėmis. Buvau išvykusi į Angliją ir nupirkau jam „Adidas“. Ant kelnių klešnės yra išsiuvinėti Žydrūno inicialai. Jis pasakė: ateidamas per Kalėdas noriu būti pasipuošęs“, – šyptelėjo prieš šv.Kalėdas kalbinta kaunietė.

Edita Grudzinskaitė ir Žydrūnas Kalundis. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Edita teigė ne kartą girdėjusi Žydrūną sakant, kad dabar jis – labai laimingas. Ūkinis pastatas, kuriame ji leido apsigyventi, tapo jo namais, kuriuose ryte gera pabusti, o vakare, nudirbus suplanuotus darbus, sugrįžti. „Jis laikosi distancijos, supranta, kas yra privatumas. Kai buvau išvykusi, kelis kartus parašė, bet vėliau atsiprašė, kad trukdo pasakodamas apie savo rūpesčius. Tačiau pasakė, kad esu vienintelis žmogus, su kuriuo jis gali tuo pasidalyti. Tai vėlgi yra džiaugsmas“, – sakė moteris.

Be viso to, nuo tada, kai įsikūrė ūkiniame pastate, vyras po truputį kuria ten jaukumą. Pamatęs Editos turimas vazonines gėles, užsiminė, kad savo namuose irgi norėtų jų turėti. Tad kaunietė nutarė, kad per šv.Kalėdas padovanos ne tik sportinį kostiumą, bet ir gėlę.

„Mes, žmonės, nepatyrę tokių gyvenimiškų išbandymų, retai priimame tam tikrus sprendimus, nors turime ryžto. O pažiūrėkite į Žydrūną – jis, nepatyręs nei meilės, nei saugumo, atstumtas viso pasaulio, kabinasi į gyvenimą. Sklype vasarą sodina gėles, kai pražysta, nuskina, sėda ant dviračio ir atveža man. Tai – kaip stebuklas. Galbūt daugybė tokių žmonių ir nesikeičia, bet jei kas nors kiekvienam benamiui realiai ištiestų pagalbos ranką, manau, kad viskas įmanoma... Labai daug kalbama apie socialinę pagalbą. Sistemos tarsi ir sukurtos, kad tarnautų ir padėtų žmogui, bet kai nėra asmeninio priėjimo prie jo situacijos, tai niekas ir nesikeičia nei jų gyvenime, nei visuomenėje“, – svarstė pašnekovė.

Suteikto šanso galia

Pasakodamas apie praėjusį laiką nuo tada, kai pastarąjį kartą 2019-aisiais kalbėjosi su "Kauno dienos" žurnalistais, Žydrūnas taip pat entuziastingai, kaip ir Edita, prabilo apie pokyčius, kuriuos jam jau pavyko pasiekti. Tačiau išliko atviras – pirmus trejus metus buvo pakilimų ir nuopuolių.

„Viskas apsivertė aukštyn kojomis – atsisakiau senų draugų, nes nenorėjau gyventi gatvėje, gerti alkoholį ar vartoti narkotikus. Kai kurie tuomečiai draugai jau tada, kai apsigyvenau ūkiniame pastate, buvo mane apvogę – išnešė ir pinigus, ir dokumentus. Pažadėjau Editai, kad kibsiu į gyvenimą taip, kaip moku, kaip galiu“, – atviravo Žydrūnas.

Viskas apsivertė aukštyn kojomis – atsisakiau senų draugų, nes nenorėjau gyventi gatvėje, gerti alkoholio ar vartoti narkotikų.

Kai prireikia, vyras už atlygį padeda žmonėms atlikti tam tikrus darbus. To pakanka, sakė jis, kad patenkintų savo ir šuns, kurį augina, poreikius.

Kalbėdamas apie netolimus planus vyras užsiminė, kad norėtų sutikti moterį, su kuria kartu galėtų kurti savo ateitį. „Mano gyvenimas nebuvo rožėmis klotas – buvo ir nuopuolių, ir ašarų. Sėdėjau gatvėje ištiesęs ranką, neturėdamas nei ką valgyti, nei atsigerti. Todėl norisi viską pamiršti ir pradėti iš naujo, kad gyvenimas klestėtų, o ne būtų toks, koks buvo. Be pagalbos, kurią man suteikė Edita duodama šansą pasitaisyti, vienas tikrai nebūčiau pasiekęs to, ką pasiekiau dabar. Anksčiau daugelis žmonių mane išnaudodavo kaip pigią darbo jėgą. Dabar to neleidžiu ir galiu drąsiai pasakyti, kad gyvenu, o ne egzistuoju“, – atviravo pašnekovas.

Edita Grudzinskaitė ir Žydrūnas Kalundis. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Pasak Žydrūno, šiandien jam visai nesvarbu, ką apie jį šneka kiti. „Liežuvis – be kaulo, tegul žmonės kalba, ką nori, o man svarbiausia – gyventi“, – užtikrintai kalbėjo vyras, o paprašius įvardyti, ko šiuo metu jam vis dar labiausiai trūksta, nedvejodamas pasakė – tik laimės ir žingsnių į priekį, nes visa kita jis jau turi.

Svarbiausia – tikėti

Edita sakė, kad netgi jei kas atsuktų laiką atgal, ji neabejotinai kartotų savo poelgį ir padėtų Žydrūnui. Nors ir ne visada tokios istorijos virsta sėkmės istorijomis.

„Tai, ką tu įdėsi ir atiduosi kitam geriausio, ir yra tavo indėlis į tavo paties gyvenimo kraitį. Dėl ko mes čia gyvename? Manau, kad jei žmogus mato prasmę padėdamas kitam, reikia bandyti. Tikrai ne kartą buvau supykusi ant Žydrūno, nusiminusi ir kurį laiką neskambinau. Tai normalu, nes kiekvienas mes išgyvename ir pakilimų, ir kritimų. Bet vis tiek manau, kad reikia eiti, daryti ir tikėti“, – įkvepiančiai kalbėjo moteris.

Edita Grudzinskaitė ir Žydrūnas Kalundis. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Be to, Žydrūnas yra įrodymas to, kad gerumas – užkrečiamas. Kai Edita stengėsi padėti vienam jaunuoliui ir prašė galinčių prisidėti žmonių pagalbos, 10 eurų į Editos sąskaitą pervedė ir Žydrūnas, sakydamas: aš nepamiršau, kaip man padėjai, todėl ir aš padėsiu kitiems. „Žydrūnas visuomet tikėjo stebuklais. Aš jam linkiu ir toliau tikėti, kad gyvenime stebuklai įmanomi. Tačiau, kad įvyktų stebuklas, pats žmogus turi padaryti judesį link jo. Linkiu, kad jam užtektų motyvacijos laikytis tos krypties, kuria pasirinko eiti“, – linkėjo kaunietė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

aš portretas
prieš 30 metų, po sovietinės tarnybos Afganistane, irgi buvau dugne, viską vartojantis, po visas Europos šalis su hipiais ir kitokiais viską daręs, bet susipažinęs su tuomet dar būsima žmona, o esu žiauriai užsispyręs, per kelis mėnesius, nugalėjau savyje visas priklausomybes, po to baigiau, pradėtus ir mestus mokslus, dariau verslus, kelis kartus bankrutavau ir vėl iškilau, bet svarbiausia, turiu mane mylinčią šeimą, vaikus ir tokių kaip aš, žinau ne vieną ir ne du

ALGIS

ALGIS portretas
Nuotraukoje labai panašpanašus i ''svajnių jaunikį'' M.Mikutavičių .

Anonimas

Anonimas portretas
gyventi ar tarnauti ?
VISI KOMENTARAI 24

Galerijos

Daugiau straipsnių