Septintus metus "Caritas" sriubos valgykloje vedėja dirbanti Rita Veličkienė dabar su veriančia širdimi prisimena akimirkas Londono restorane, kai reikėdavo išmesti daug maisto. "Caritas" valgykloje, kur susirenka didžiausi Kauno varguoliai ir asocialūs asmenys, maisto niekada nelieka.

Ne vienas tūkstantis

"Vedėja, ko šiandien duosite valgyti?!" –  kitame troleibuso gale pasigirsta konteineryje rastais drabužiais dėvinčio ir seniai nesipraususio vyro šūksnis.

"Vedėja, laba diena!" – surinka Kauno požeminėje perėjoje klūpantis ir išmaldos prašantis elgeta.

"Vedėja, kur einate?" – garsiai teiraujasi Vilniaus gatvėje pinigų prašantis senjoras.

55 metų R.Veličkienę pažįsta gal ne visi, bet daugelis Kauno elgetų, varguolių, benamių ir asocialių asmenų: daugiau nei per šešerius metus iš jos rankų sriubos, košės, arbatos, kompoto, duonos gavo ne vienas tūkstantis nelaimingųjų.

Kai kurie jų – "Caritas" valgyklos senbuviai, kiti keičiasi dažnai – vieni miršta, kiti patenka įkalinimo įstaigon, kai kuriems, jų, deja, tik  mažuma, pavyksta rasti savyje valios  pakilti iš dugno.

"Dirbdama čia ne vieną kartą prisimindavau Londoną, restoraną "Chop House" prie Tauerio tilto, kur su skaudančia širdimi išmesdavau daug gero maisto", – atsiduso nuo 2007 iki 2009 m. Anglijoje virėja dirbusi Rita.

Angliškai nemokėjo

Baigusi prekybos mokyklą 1979 m. ji gavo paskyrimą  dirbti virėja restorane "Trys mergelės", po to dirbo restorane "Vakaras", bare "Formula", tiems patiems savininkams priklausančiuose restoranuose – "Astra", Miesto sodas", "Jachtklubas".

Kaip jos gyvenime atsirado Londonas?

"Esu gimusi po Jaučio ženklu. Ragais, nagais, bet iriuosi į priekį ir visada laikausi savo žodžio, – šyptelėjo linksma ir bendraujanti moteris. – Buvusios darbo kolegės dirbo restorane Londone. Kartą, grįždamos atostogų į Lietuvą, pasakė, kad yra laisva darbo vieta. Dar priminė, kad yra vieta ir bendrame nuomojamame bute. Gerai, tariau, ir po to savo žodžio atsiimti negalėjau, nors angliškai beveik visiškai nemokėjau."

Puikiai maistą gaminančiai virėjai "Chop House" iš pradžių buvo labai sunku: Rita nežinojo, kaip angliškai kopūstas, agurkas ar pomidoras.

"Miesto centre įkurtame dideliame restorane lankėsi daug turistų, turėjome apie 20 virėjų – dauguma jų buvo jauni indai, arabai, pakistaniečiai, – pasakojo moteris. Tiesa, jai padėdavo lietuviai, o girdėdamas kitomis kalbomis kalbančius nebuvo labai priekabus ir virtuvės šefas prancūzas. – Be to, pradėjau lankyti kalbos kursus."

Draugiškiausi – juodaodžiai

Iš pradžių, kol išmoko angliškai, Rita patyrė daug kuriozų. Kartą, jau po pusiaunakčio, nuvažiavo ne į tą pusę, išlipo paskutinėje traukinio stotelėje.

"Mobilusis telefonas, kiaulystės dėsnis, išsikrovė, išsigandau, sutrikau, – dabar šypsojosi atvira moteris. – Laimė, sutikti britai senukai davė savo telefoną paskambinti. Draugė paaiškino, kur lipti į autobusą. Ten – nė gyvos dvasios, tamsu. Iš mano veido situaciją suprato juodaodis vairuotojas ir parodė, kur turiu išlipti."

Beje, be draugų lietuvių, indus plaunantys juodaodžiai buvo draugiškiausi ir dėmesingiausi darbo kolegos.