Irena Skirkevičienė. Ilgesnis už ilgesį. Eilėraščiai. „Eglės“ leidykla, Klaipėda, 2012, 192 psl., dailininkės Monikos Malinauskaitės iliustracijos.

I.Skirkevičienės eilėse atsispindi ir į visumą sujungtos žmogaus gyvenimo dvasinės vertybės. Tai gerieji žmogaus jausmai: meilė, nuoširdumas, bendravimas ir gyvenimo džiaugsmas. Taip pat kitokios vertybės bei gyvenimo patirtys: jos pačios išgyvenimai nuo pat vaikystės iki šių dienų.

Man šypsosis Šešupės upelė,

Į save svyruonėliais mojuos...

Kurgi takas, manasis takelis,

Iš jaunystės tolyn nuvingiuos? /iš eil. be pavadinimo/

Knygelėje eilės skirtos mamai, poetams Salomėjai Nėriai, Justinui Marcinkevičiui, kitiems mylimiems žmonėms... Jose šiek tiek atsispindi ir mūsų tautos istorijos vingiai, ta praeitis persipynusi su dabarties vaizdais. Autorės žvilgsnis pakyla nuo žemės, nuo žolelės raskilos į visatą, į dangų. Jose apdainuojama jūra, Klaipėda, žmogaus tauriausi jausmai: meilė ir džiaugsmas, ypač mylimo žmogaus sulaukus...

Bučiuoju veidą,

Glostau plaukus...

Taip ilgai laukus

Ir sulaukus. /eil. „Laukimas“/

Autorės eilėse apie visa tai labai gražiai, meniškai ir jautriai kalbama, kai kuriose vietose tiesiog išdainuojama. Tai, manau, išskiria jos eiles iš literatūrinės visumos, iš kitų poetų kūrybos. Tai ir patraukia skaitytoją. Ir sklandus eiliavimas, ir minties gilumas. Eilėraščiai nėra ilgi, nėra monotoniški ir vienodi, autorė ieško vis kitų metaforų, vaizdų, perteikdama gamtos įspūdžius, žmonių tarpusavio santykius, būties ir esaties reiškinius. Ir atranda. Ji puikiai sugeba labai subtiliai perteikti savo jausmus, kurie tiesiog veržiasi iš jos sielos. Prasismelkia ir gyvenimo prasmės suvokimas, savo gyvenimo įvertinimas ir nuojautos apie gyvenimo rudenį... Eilėraščiai trumpi, gilūs ir ne banalūs, o pilni gyvenimiškos išminties ir minties bei raiškos tikslumo:

Vienatvė –

Tai ne tuščia gatvė.

Net jei ir atrodys –

Nieks nepasirodys. /eil. „Vienatvė“/

Vienatvė ir ilgesys – ne tie svečiai, kuriems norėtum pasiūlyti kėdę atsisėsti, bet jie aplanko mus. Ir dar dažnesni svečiai jie būna sulaukus brandaus amžiaus.

O kas gi tas „ilgesnis už ilgesį“, kaip pavadinta autorės knyga?

Autorė eilėraštyje rašo:

Svaigesnis nei žvilgsnis,

Greitesnis nei mirksnis,

Švelnesnis už virpesį,

Ilgesnis už ilgesį...

Parašyta be galo jautriai, tiksliai ir gražiai. Tai suintriguoja skaitytoją... Gal tai yra minčių kelias į žvaigždę, svajonė, išsipildžiusi ar ne? Galbūt gyvenimas, kuris kažkada atrodė ilgas, vis skubėta į priekį – užaugt, subręst, užaugint vaikus?... O pasirodo, kad...

Eini, eini...

Ir įpranti!

Bet netikėtai supranti,

Kaip netoli

Jau eit.“

Ir..., cituoju:

„Žinau, išėjimas artėja.

Jau greit susitiksim!

Tik po viso mano ilgo gyvenimo,

Manęs, tikriausia, nepažinsi... /iš eil. „Sapnas“/

O gal tai meilės ilgesys? Juk ji tokia beribė... Ilgesys ir meilė yra dvi tos pačios monetos pusės. Negali sakyti: „Aš tave myliu, bet tavęs nepasiilgau“. Ir neįmanoma ko nors ilgėtis nemylint. Todėl sakoma: „Radhe Shyam“. Radha yra ilgesys, o Shyam – meilė. Ilgesys ir meilė gyvenime eina kartu.

Atsakyti sunku, reikia skaityti ir įsigilinti. Gal kiekvienas atras savo atsakymą?..

Man nieko nereikia, man reikia tavęs.

Tokio linksmo ir gero ir tokio triukšmingo...

Kas man kelias, jei jis pas tave neatves?

Kam tos žvaigždės, jei saulė pradingo? /62 psl./

Paskaičius I.Skirkevičienės eilėraščių, net kyla noras kurti apie pavasario žavius kerus, spalvingą rudens grožį, apie mūsų nuostabią šalelės Lietuvos gamtą ir žmogų, begaliniai susijusį su upeliu, medžiu, gimtinės darželio gėlėmis ir prisiminimais. Kažkas jos pasakymuose užkrečia. Jos eilėraščiai – paprasti, bet ne prasti. Juk genialumas – paprastume, trumpume ir tikslume, jausmo išraiškoje, kuri jaudina. Ar to pasiekė autorė, palieku spręsti visiems, kurie skaitys ir vertins, bet man jie patiko.

Pavasaris... Ištirpęs ledas...

O kiek lig vasaros, rudens?

Kaip bėga metai, mūsų metai?

Šiaurys tuoj vėl skardens

Baisiu balsu –

Esu, nesu?...

Ketureiliai, penkių eilučių posmai, baltosios eilės, visko yra šiame rinkinėlyje. Bet ne eiliavimo vienodumas buvo čia svarbiausia jai, manau. Autorė – jau brandaus amžiaus (datos po eilėraščiai liudija, kad kurta ankstyvoje jaunystėje ir dabar), taigi, kas jau išsklido jai iš sielos gelmių, kas susikristalizavo per metų metus, tai taip ir sugulė šioje knygoje. Tarsi nenugludintų perlų vėrinys. Jos eilės suspindi savo ypatinga spalva, kai skaitai širdimi. Jei tiesiog „pralėksi“ per jas nė trupučio neįsigilinęs, tai ir nepajausi to, kas pajausta, norėta pasakyti, o dar ir to, kas slepiasi tarp eilučių.

Rimas (rimuojama kas antra eilutė) ir ritmas vienuose eilėraščiuose geriau įvaldyti ir išreikšti, kituose – prasčiau, bet tai nemenkina kūrinio ir netrikdo skaitant.

Baltuojantis žiedelis

Paunksmėj, ties skardžiu,

Nors siauras ten takelis,

Jį nusiskint geidžiu... /iš eil. „Laukinės gėlės“/

Eilėraštyje „Birutės kalne“ matyti nevienodas eilutėse skiemenų kiekis, bet tai labai prasmingas eilėraštis ir nelengva surasti žodžių atitikmenis, kad nenukentėtų prasmė.

Praeina retkarčiais kažkam brangiausi žmonės,

Jų žingsnių aidas tyla pamažėle.

Jausmai, atodūsiai, svajonės...

O kiek nevaikščiotų takų užžėlė? /iš eil. „Birutės kalne“/

Dar vertėjo padirbėti prie kai kurių eilėraščių, bet beveik visada taip būna autoriams – kai knyga jau išleista, atrodo, paimtum dar ir tą, ir tą pakeistum, pataisytum, ne taip pasakytum... Tobulėti yra kur, kaip ir visiems.

I.Skirkevičienės eilėraščių knygelė – lyg rudeninė nuostabių gėlių puokštė. Ji kelia pasigėrėjimą. Skaitai ir semiesi iš jos gėrio, meilės, vilties bei gyvenimo patirties.

Labai pavykusios, puikiai atliepiančios ir papildančios eilėraščius dailininkės M.Malinauskaitės iliustracijos, nuostabus knygos viršelis.