Rašytojas Edmundas Malūkas 1994-aisiais parašė milžiniško populiarumo sulaukusį romaną „Kraujo skonis“. 1995-aisiais sėkmės istorija kartojasi, kai pasirodo jo kūrinys „Šiukšlynų žmonės”, kurio pagrindiniai veikėjai – mergaitė ir berniukas – pabėga iš vaikų namų ir apsigyvena sąvartyne.

Laidai „Mūsų laisvės metai. 1995“ E. Malūkas pasakoja, kad idėją tuomet padiktavo pats gyvenimas, kai jis atsitiktinai apsilankė sąvartyne prie Klaipėdos. Pamatyti vaizdai jam neišėjo iš galvos, tad apsivilkęs dabar jau prastais drabužiais, kad neišgąsdintų šiukšlynuose besikapstančių nelaimėlių, jis sako apvaikščiojęs Vilniaus, Kauno, Biržų sąvartynus.

„Apsivilkęs šimtasiūlę vaikščiojau ir stebėjau žmones – kaip jie valgo, kaip jie elgiasi... Mano nuostabai, ten buvo daug vaikų, po to perėjau per tas visas kalvas aplink Kariotiškes, žiūriu, kad ten ištisas miestas, netgi savo atamanas, arba viršininkas, yra tarp tų visų žmonių, kurie iš išmestų kilimų savo kiemą išsikloję. Buvo tokios žeminės arba palapinės, ir ten visokių dalykų prikabinta: samovarų, ikonų, paveikslų ir visko visko...“, – pasakoja rašytojas.

„Tarkim, mane nustebino ir iki šiol įkrito į atmintį vienas berniukas, kokių 6-7 metų, kai jis atsitempė prie šiukšlių dėžės maišą, o tame maiše, pasirodo, buvo kalendoriukai – tokie trimačiai, saulė šviečia, jie spindi, blizga, ir tas berniukas, paskleidęs visą savo maišą, žaidžia baisioj smarvėj, aplinkui žmonės tampo šiukšles, iš paskos eina su kapliais, praplėšia kažkokį maišiuką, iš jo išsitraukia sumuštinį, iškart kemša į burną, valgo...“.

Iš tiesų 1995 metais sąvartynuose gyveno įspūdingas skaičius vaikų, daugiausiai – net 144 – Vilniaus rajone, Šiauliuose – 22, Švenčionyse – 19 , Kaune – 11, Panevėžyje – 7. Kėdainių rajono sąvartyne maitinosi net keturi vienos šeimos vaikai, Rokiškio rajone – du broliukai. Tad drastiškos detalės ir skaudūs likimai E. Malūko 95-ųjų romane nebuvo vien beletristika, siužetą išties diktavo tų dienų realijos.

„Pastebėjau, kad Kariotiškių sąvartyne žmonės ne šiaip sau vaikščioja, o kiekvienas turi savo regioną, ir to regiono šiukšlynų žmonės negali lįsti į kitą regioną. Kai atvažiuoja mašinos šiukšlių, tai kiekvienas į savo pusę lenkia, kad važiuok čia ir pilk čia tas šiukšles...Žmogus iš sąvartyno ištekančiame upelyje, tai yra faktiškai šiukšlyno sunka, plauna butelius...Tas vanduo juodas, iškart neša ant kalno, ten stovi mašinos su priekabom, žmonės iš karto grynais atsiskaito už butelius, krauna į tas mašinas, ir štai toks biznis“, – pasakoja E. Malūkas LRT televizijos laidoje.

1995-uosius rašytojas prisimena kaip verslų klestėjimo metą, kai tuo užsiėmė visi – mezgė, nėrė, siuvo, meistravo...Tą patį daro  ir romano „Šiukšlyno žmonės“ herojai. Parašęs beveik visą kūrinį, E. Malūkas pasakoja niekaip negalėjęs sugalvoti tinkamos pabaigos: „Mano leidėja Regina Magelienė iš Panevėžio vis skambino – kada, kada bus knygos pabaiga? Jau yra trys ar penkios tonos popieriaus atvežta, viskas yra, o pabaigos nėra. Pakvietė mane į Naująją Vilnią, kur gyveno mano pusseserė. Tada žinojau, kad mes kalbėsime apie šito romano pabaigą, nes ji buvo sunkiai auklėjamų vaikų auklėtoja. Kai aš pasakiau, kad Matas ir Gustė, pabėgę iš vaikų namų, nėra brolis ir sesuo – berniukas Matas bėgo, o Gustė prie jo prisišliejo, aš galvojau, tegu bus laiminga pabaiga, o mano pusseserė sako, kad čia bus grynas muilas, nes taip gyvenime nebūna. Mergaitės vaikų namuose nepaprastai anksti supranta, kad jų kūnas yra prekė – būtent, pakelt sunkytę, nuleist kelnytes, ir už tai ji gauna šio to, tai saldainių, tai visokių gėrybių... Iš viso to ištrūkt gali tik dviem būdais: arba yra talentas, arba yra labai stipri valia. Aš grįžau iš Naujosios Vilnios, nėjau miegot ir parašiau romano pabaigą...“