Sovietmečiu ne viena bažnyčia buvo paversta kino teatru, tačiau dabar bene visi provincijos kino teatrai virto prekybos centrais. Todėl dabar filmai mažuosiuose miestuose dažniausiai rodomi kultūros rūmų salėse. Seansas įvyksta, jei į kiną ateina bent du žmonės, rašo „Lietuvos žinios“.

Anot specialistų, kinas provincijoje – finansiškai nuostolingas, bet neabejotinai reikalingas.

Palangos „Naglio“ kino teatrui vadovaujantis Vaclovas Aleksandravičius prisiminė neseną atvejį, kai į kiną atvesta šiame kurorte atostogaujanti paauglė prieš seansą užgesus salės šviesoms, įtarusi kažką negera, ėmė šaukti iš išgąsčio.

„Prišokę ėmėme raminti mergaitę, o ši prisipažino pirmą kartą atsidūrusi kine, todėl išjungus šviesas pamanė esanti įviliota į pinkles“, – teigė kino teatro direktorius. Jis pabrėžė šiuo iškalbingu faktu norintis pasakyti, kad žmonės nebeina į kiną, nebeveda į jį vaikų, todėl kinas provincijoje tapo nykstančiu reiškiniu.

„Palanga ne provincija tampa tik keturis šiltuosius metų mėnesius. Būtent tiek laiko veikia ir mūsų kino teatras „Naglis". Visą likusį laiką pastatas stovi tuščias“, – sakė V.Aleksandravičius.

Galimybių žiūrėti filmų nebeliko kitame Lietuvos kurorte – Trakuose. Trakų kultūros rūmų direktorius Dariušas Nedveckis teigė „neįsivaizduojantis, kas šiuo metu vyksta privatizuotame Trakų kino teatro pastate“.

Švenčionių kultūros centrui vadovaujantis Aurimas Baliukonis pasiguodė, kad mieste buvęs vienintelis kino teatras, kurio neleista privatizuoti, buvo priskirtas jo vadovaujamai įstaigai ir klampino ją į skolas.

„Iš pradžių mokėjome didžiausius pinigus už kino teatro patalpų šildymą. Paskui nutarėme, kad vasarą filmus rodysime kino teatre, o žiemą kartu su visa įranga kraustysimės į kultūros centrą. Tačiau ir toks sumanymas nepasitvirtino. Nuo praeito rudens filmų neberodome“, – tikino A.Baliukonis.

Anykščių kultūros centro direktorė Dijana Petrokaitė sakė, kad filmai Anykščiuose rodomi penkių šimtų vietų kultūros centro salėje, į kurią jų pasižiūrėti paprastai susirenka vos keli žmones. Bilietai kainuoja po penkis litus, o filmas rodomas tuo atveju, kai jo pasižiūrėti ateina bent du žmonės. „Manau, kad rodydami filmus vykdome prevencinę, šviečiamąją veiklą“, – įsitikinusi direktorė.