„Mano gyvenimas yra amžinas grįžimas į Lietuvą, bet ir negrįžimas, ir vėl reikia grįžti, ir reikia grįžti kitaip, ir šįkart grįžtu su romanu „Pogrindis“, – sako lietuvių kilmės Kanados rašytojas Antanas Šileika.

Angliškai parašytame ir visų pirma Kanados skaitytojams skirtame istoriniame romane „Pogrindis“ pasakojama partizano Luko Petronio, kurio prototipas – Juozas Lukša-Daumantas, tragiška meilės istorija, užgimusi partizaninio pasipriešinimo sovietams metu.

„Kai skaičiau tas [partizanų] istorijas, man jie pasirodė kaip veikėjai iš Shakespeare`o [pjesių]“, – tvirtina A. Šileika, atvykęs pristatyti savo naujausio kūrinio į Vilniaus knygų mugę. Rašytojo teigimu, tokius charakterius ir tokias gyvenimo istorijas, kokias išgyveno Lietuvos partizanai, sukurti būtų sunku. Tačiau ne tik spalvingos istorijos skatino imtis romano apie Lietuvos partizanų judėjimą, bet ir faktas – kad Vakaruose vis dar nieko apie tai nežinoma.

Išeivių iš Lietuvos sūnus A. Šileika, gimęs ir tebegyvenantis Kanadoje, sako, kad Lietuva yra viso jo gyvenimo tema, idėjų šaltinis, pasakų šalis. „Čia labai įdomi vieta, čia nėra galo įdomumui“, – tvirtina A. Šileika, kuo toliau, tuo labiau norintis būti savo tėvų šalyje.

Svarstydamas apie trauką Lietuvai, A. Šileika prisimena istoriją apie savo močiutę iš Šiaulių, kurios niekada nematė ir kuri laiškuose rašydavo, kad jei susitiktų anūką, nupirktų jam saldainių: „Freudas sakytų: viskas aišku – vaikas kažko ieškojo, kažko norėjo, ir dabar visą gyvenimą vis dar to ieško – maišo saldainių čia, Lietuvoje“.

Jūsų naujausia knyga „Pogrindis“ – romanas apie Lietuvos partizanų pasipriešinimą sovietinei okupacijai ir jų išgyventas asmenines dramas. Kas paskatino imtis būtent šios temos?

Man ši istorija, nors savotiškai ir nemalonu tą pasakyti, buvo kaip aukso lobis. Kai skaitai prisiminimus iš pokario, ten tiek aštrių, dramatiškų, liūdnų ir net juokingų momentų, kad man buvo kaip dovana šita informacija. Ir ji nežinoma Vakaruose. Rytų Europa yra tuščia scena Vakaruose, joje gali statyti ką tik nori. O aš čia suradau tiek daug įdomios, nežinomos informacijos. Vienu momentu norėjau skaityti viską, kas parašyta apie partizanus. Bet pasiekęs 35 knygą nutariau, kad galo nematyti.

Be to, rašydamas savo antrą romaną – apie imigrantų gyvenimą Kanados priemiesčiuose – staiga pamačiau visą savo literatūrinę ateitį. Anglų kalba yra mano instrumentas, bet Lietuva, jos istorija yra mano viso gyvenimo tema. Ir aš norėjau parašyti apie Lietuvą nebūtinai kaip apie Lietuvą, bet ką mes galime suprasti apie pasaulį, apie žmonių išgyvenimus iš viso pasaulio, žiūrint per prizmę iš Lietuvos.

Bet ką naujo pasakyti apie 20-tą šimtmetį, apie karą? Vakaruose karo suvokimas toks... Churchillis dėstė, kad čia buvo geras karas, atėjo iš Anglijos, Amerikos, Kanados, išvadavo prancūzus, italus, grįš namo, visi patenkinti, tik gaila dėl Holokausto. Bet mes žinom, kad iš Rytų pusės [žiūrint] viskas kitaip.

Tai man buvo kaip dovana vėl pasakoti apie tą šimtmetį, tą karą. Tai, kas vyko Lietuvoje, nežinoma. Ničnieko nežino Vakarai apie partizanus. Kai keliavau per Kanadą ir kalbėjau apie „Pogrindį“, kiekvienoj auditorijoj atsistoja ir sako: mes apie šitą nieko nežinojom, ačiū už tai. Tai šita informacija [apie partizanus] padeda nušviesti ne vien tik Lietuvos gyvenimą, bet pasaulį ir Antrąjį pasaulinį karą.

Apie partizanų judėjimą, trėmimus yra parašyta daug istorinių dokumentinių knygų. Tačiau grožinės literatūros – visai nedaug, nors, kaip sakėte, apie tą laikotarpį yra daug įvairiausių istorijų. Kaip manote, kodėl Lietuvoje gyvenantys rašytojai nesiima šių temų, o prabyla išeivijos lietuviai – Rūta Šepetys parašė romaną apie tremtį „Tarp pilkų debesų“, Jūs – apie partizanus?

Kam pasakoti vienas kitam tai, ką visi žino. Ir, tarp kitko, kyla tam tikrų kontroversijų dėl partizanų. Bet Vakaruose paprastai viskas yra naujiena.

Kas man labai įdomu – tai detalės. Romane naudoju Kosto Kubilinsko istoriją – jis, norėdamas rašyti poeziją, turėjo būti smogiku tarp partizanų: vieną nušovė, kitus išdavė ir pasidarė vienas žymiausių tų laikų vaikų literatūros rašytojų. Tai Lietuvoje šita istorija žinoma, bet Vakaruose, jei pasakytum, kad Dr. Seuss, kurį žino kiekvienas vaikas, šaudė į savo amerikonus, būtų nesuvokiama. Tai Vakaruose – tik prabilk apie tokią istoriją, ir visi išsižioja, yra naujiena.

Be to, kai skaičiau visas tas [partizanų] istorijas, man pasirodė jie kaip veikėjai iš Shakespeare`o [pjesių]. Turime Juozą Lukšą-Daumantą – herojus romantikas, įsimylėjęs, viską atiduoda savo tautai ir miršta. Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Kokius jis sako paskutinius žodžius, kai jį suima gatvėje? Pasižiūri į žmoną ir sako: aš tave mylėjau. Ir tuo užsibaigia – nukankintas ir nužudytas. Lionginas Baliukevičius-Dzūkas – grynas Hamletas, taip liūdnai, melancholiškai rašo: šitoj duobėj sėdžiu, lauke šlapia, kokia to gyvenimo prasmė.

Povilas Pečiulaitis-Lakštingala – toks antraeilis charakteris iš Shakespeare`o. Jis visada draugiškas, visada pozityvus, visada Lukšą palaiko. Jonas Deksnys – irgi herojus, kuris po karo tris sykius atkeliavo į Lietuvą ir du sykius sėkmingai pabėgo, bet trečią kartą vis dėlto pagautas virsta kitų partizanų išdaviku, ir paskui liūdnai užbaigia savo dienas Neringos kavinėje po 100 gramų konjako iki pat galo. Tai kokios čia istorijos, kokie žmonės – čia yra kaip dovanos, tokius žmones sukurti būtų sunku.

Kai rašėte „Pogrindį“, Jūs visų pirma galvojote apie Kanados skaitytoją?

Taip, ir dabar nežinau, kokios bus šitos dienos [knygos pristatymas Vilniaus knygų mugėje – LRT.lt], nes šis romanas skirtas ne lietuviams, o Kanados, Amerikos, Vakarų skaitytojui, o šis nieko nesuvokia apie istoriją. Todėl man buvo problema – reikėjo suspausti tą istoriją, kad tas veiksmas vyktų toliau kuo greičiau. Bet Lietuvoje jau visi žino šitas istorijas. Tai nežinau, kas gausis čia. Tenai buvo gana didelis susidomėjimas.

Sakyčiau, kad romanas labai įtraukia į aprašomas situacijas ir skatina mąstyti, kaip pasielgtum pats jose atsidūręs, bet ne tiek kaip lietuvis, o tiesiog kaip žmogus – ir jau nebe taip svarbu, kurioje šalyje tai vyksta ir kokio karo metu. Ar to specialiai siekėte norėdamas išlaikyti užsienio skaitytojo dėmesį?

Čia svarbūs du dalykai. Vis dėlto pasaulis labai pasikeitęs. Aš vis galvojau berašydamas šį romaną apie filmą „Kasablanka“ su Humphrey Bogartu. Filmo gale jis stovi su Ingrid Bergman, sukasi tas lėktuvo motoras, ir jis jai sako, kad žmonių problemos nieko nereiškia, reikia ieškoti ko nors aukštesnio, svarbesnio.

Tai mūsų pasaulis visiškai apsisukęs. Dabar, sakyčiau, esame mažiau ideologiški, kas mums yra svarbu – tai santykiai tarp žmonių. Todėl žmogus [romano herojus partizanas Lukas – LRT.lt] pakliūva į tokią situaciją, kai atrodo, kad jo žmona mirusi, vėl susituokia, tada atrodo, kad ta pirma žmona gal gyva. Tai kaip žmogus gali būti nesuplėšytas tokios situacijos. Man buvo įdomu žiūrėti į Antrąjį pasaulinį karą labiau per žmones, jų pergyvenimus negu į politinius, moralinius momentus.

Antras dalykas, Vakaruose vyrauja idėja, kad kiekvienas yra savo ateities kalvis: jeigu labai norėsiu ką nors padaryti, tai man ir pasiseks. Bet tai yra naivi idėja. Kare, pokariu, ypač Lietuvoje, gali norėti, kiek tik nori, bet tave nušluos istorija labai lengvai.

Romane tiksliai aprašote istorines aplinkybes, veikėjai turi konkrečius prototipus: Lukas – J. Lukša, J. Deksnys – Lozorius, P. Pečiulaitis – Lakštingala, Rimantas – Kostas Kubilinskas. Koks Jūsų romane yra tikrovės ir fantazijos santykis?

Santykis komplikuotas. Kas man yra baisiausia – Lietuvoje būtinai suras tam tikrų istorinių klaidų. Bet aš vis kartoju, kad nesu istorikas, aš rašau romanus. Lietuvos geografija romane yra tokia labai neaiški: Merkinė kažkaip labai arti Rumšiškių, bet čia tokia mitinė Lietuva sustatyta.

Ir man labai juokinga: knygos viršelyje yra pavaizduotas automatas, ir originale buvo AK-47 automatas, tai man vienas sako: koks čia automatas ant viršelio, jis buvo tik 1947 m. sukurtas, o veiksmas vyksta 1944 m. Tai aš sakau: greitai ištiesinkit tą bananą ant viršelio, kad būtų istoriškai teisingas.

Tai komplikuotas klausimas – yra ir istorija, ir romanas. Ir jie pinasi. Beveik visi incidentai yra istoriniai: visos grupės aktyvistų sušaudymas Marijampolėj, taip pat tas, kur kūdikį ant keptuvės paguldė. Bet tikras gyvenimas – nelabai tvarkingas: vienas dalykas po kito vyksta, nelabai aišku, koks to moralas, o romane visus šiuos dalykus reikia sudėlioti kartu, tuos siūlus sudėti į naują audinį. Aš bandžiau atskleisti keletą dalykų: kad literatūrinė struktūra būtų įdomi, kad ką žmonės pergyveno, būtų įdomu ir komplikuota, ir trečias dalykas – bent truputį papasakoti, kas darėsi Lietuvoje, apie kurią Vakaruose niekas nieko nežino.

O sprendžiant iš jūsų susitikimų su skaitytojais ir bendros atmosferos, Kanadai šitas regionas bent kiek įdomus?

Visas pasaulis keičiasi. Šitas regionas būdavo visai neįdomus. Mano jaunystėje niekas nežinojo, kas yra Lietuva, manydavo, kad tai kažkokia religija. Pažiūrėjus į pokario žemėlapį tokios šalies nebuvo. Vienas iš mano draugų, kai buvau studentas, sakė: visi jūs – ukrainiečiai, lietuviai, estai, latviai, kurie ateinat iš vietų, kurios neegzistuoja – labai norit šitą akcentuoti. Oi! Toks skaudus, bet įdomus pasakymas.

Bet prieš 20 metų, kai krito Sovietų Sąjunga, atsidarė archyvai, daug istorikų vakariečių subėgo tenai. Ir per paskutinį dešimtmetį, aš negaliu patikėti, kiek yra naujų istorijos knygų parašyta apie Rytų Europą, ir jos Vakaruose labai plačiai skaitomos istorikų ir tų, kuriems įdomi istorija. Tai galima sakyti, kad šitas regionas atsidaro.

Rytų Europos tema neegzistavo prieš dešimtmetį. Bet dabar staigiai kyla ir kyla. Net lietuvių kilmės kanadiečių rašytojų jau daug daugiau. Anksčiau buvau vienintelis arba būdavo vienas du. Tai interesas kyla, bet noriu pridurti, kad kai apie Lietuvą parašys, nebūtinai bus taip, kaip Lietuvai norėtųsi – gali negatyviai ar pozityviai rašyti. Yra įvairiausių naratyvų – žiūrėsim, kaip pasibaigs.

Grįžkime dar prie romano. Man pasirodė, kad vieno iš romano veikėjų prototipas galėtumėte būti Jūs pats. Kalbu apie Luką Žolyną. Ar aš klystu?

A, tas jaunuolis. Aš turiu autobiografinį paragrafą. Ta tėvų praeitis... Tėvai atėjo iš neegzistuojančios vietos, mes analogiškai neegzistuojam. Tai kaip gali surasti tą savo egzistencijos vietą, kur esi, kur priklausai. Tai kaip sūkurys, kur sukasi upė ir negali išeiti. Vis sukasi ir vis grįžti atgal. Aš sau sakau: jau man nusibodo skaityti apie Lietuvos istoriją, jau imuosi kitos temos, ir vis dėlto žiūrėk – nauja knyga. Ir nėra galo.

Tai aš sau daviau paragrafą. Ar aš esu jis? Mano atėjimas į Lietuvą daug sykių įvyko. Ir vis skirtingai. Tas tėvų pasakojimas buvo labai įdomus – ką jie išgyveno, o mūsų gyvenimas buvo labai neįdomus – toks priemiesčių banalus gyvenimas. 1975 metais aplankau Lietuvą pirmą kartą – tada dar buvo gana kietas sovietmetis – ir supratau, kad tėvų prisiminimai ir realybė yra labai skirtingi.

Vis dėlto kai susituokiau su lietuvaite ir mes norėjom, kad vaikai kalbėtų lietuviškai, tai ir mums patiems – nes tarpusavyje kalbėjom angliškai – reikėjo vėl pradėt lietuviškai kalbėti. Vaikams skaitydavom iš lietuviškų knygų su žodynu. Ir vaikai žinojo, kad labai dažnai mes nežinom, apie ką skaitom. Ir tada trijų metų vaikas sako: žiūrėk į žodyną. Tai žiūrim į žodyną ir vėl iš naujo pramokstam lietuvių kalbos. Mano vyriausias sūnus (28 metų) iki šios dienos atsisako su manimi kalbėti angliškai.

Tėvai buvo labai protingi ir sakė: ateis Lietuvos istorijos momentas, kai Jūsų reikės, ir kai reikės, žinosit. Ir staiga, atrodo, lyg mygtukas paspaustas, ir jau laikas atsibusti, ir tada visa mano generacija kyla ir bando ką nors padaryti, kad Lietuva pasiektų nepriklausomybę. Tai buvo laikotarpis, kai mečiausi į žurnalistiką (1988–1991 m.) ir bandžiau kuo daugiau rašyti apie Lietuvą, spausti valdžią. Aš netgi buvau Kanados premjero vertėjas susitikime su V. Landsbergiu, kad Kanada pripažintų Lietuvą.

Gerai, Lietuva – nepriklausoma, ir kas dabar? Man reikėjo grįžti į literatūrą, aš į žurnalistiką buvau nukeliavęs atsitiktinai, ir reikėjo pradėti rašyti. Ir rašau, rašau, ir su vienu romanu pajutau, kad rašau kaip tik apie priemiesčius [kur Kanadoje gyvena imigrantai – LRT.lt], apie Lietuvą ir nieko daugiau. Bet ta Lietuva man apšviečia visą pasaulį, ir tai vėl toks savotiškas grįžimas į Lietuvą.

Mano gyvenimas yra amžinas grįžimas į Lietuvą, bet ir negrįžimas, ir vėl reikia grįžti, ir reikia grįžti kitaip, ir šįkart grįžtu su romanu „Pogrindis“.

Ar turite minčių naujai knygai? Ar ji bus susijusi su Lietuva?

Taip, aš turiu susiplanavęs 2–3 knygas į ateitį. Vieną kaip tik dabar rašau. Lietuvoje daug įdomių žmonių. Vienas jų buvo Jonas Budrys, Lietuvos konrtažvalgybos direktorius 1921–1923 metais. Jo prisiminimai yra auksas. Tai aš paėmiau šitą informaciją, ir mano kitas romanas vyksta Kaune 1922 metais, daug kas bendro su „Metropolio“ viešbučiu. Miestas, kur naktimis išjungdavo šviesas gatvėje, kad sutaupytų elektros, jeigu mėnulis jau pilnas – man tai toks įdomus istorinis momentas.

Antras momentas – man įdomus žmogus yra Antanas Sniečkus. Koks tai sudėtingas žmogus, labai žiaurus, bet ir geras, žmones ištrėmė, bet išgelbėjo A. Štromą, kai jis buvo vaikas. Ir dar vėlyvesnis pokaris man įdomus, ir dar galo nematau.

Tai jau ketvirtoji Jūsų knyga ir beveik visose yra sąsajų su Lietuva ar lietuviais. Tai Lietuva – Jūsų įkvėpimo šaltinis?

Lietuva yra visa mano medžiaga, Lietuva yra tas šaltinis, Lietuva yra pasakų šalis, nors tos pasakos dažnai labai baisios pasakos. Mano instrumentas vis dėlto yra anglų kalba, esu ją įsimylėjęs, bet mano tematika kyla iš Lietuvos. Grynai iš Lietuvos man kažkoks patrauklumas, įdomumas, aš negaliu nežiūrėti į Lietuvą, ir kartu yra komplikuota, nes aš čia ir esu, ir nesu, ir toli, ir arti, ir vis truputį graužia, bet kai graužia, kartais gerai.

Ar vis dar ieškote savo tapatybės, ar tas procesas baigtas?

Tai nesibaigiantis procesas. Nes yra ir praktiškas momentas – vis dėlto mano gyvenimo šaltinis yra Kanadoje, mano pagrindinė publika irgi Kanadoje, nes rašau angliškai. Jeigu rašyčiau lietuviškai, gal būtų kita situacija, bet mano lietuvių kalba nėra tokia stipri, aš vos perskaitau rimtesnį romaną lietuviškai, prisiminimus ir istorijas tai lengvai skaitau. Bet kuo toliau, tuo labiau čia noriu būti. Mano vyresnysis sūnus bandys čia gyventi. Šią vasarą ir mes su žmona ilgiau pabūsim. Negaliu įsivaizduoti tokios ateities, kad aš čia praleisiu mažiau laiko: manau, bus vis daugiau ir daugiau. Čia labai įdomi vieta, čia nėra galo įdomumui.

Jūs sakote „nėra galo įdomumui“, o lietuviai vis labiau emigruoja iš savo šalies. Kaip Jūs žvelgiate į šį reiškinį?

Žmonės turi gyventi, turi išgyventi. Jeigu čia yra sunku ekonomiškai, reikia ieškoti, kur geriau. Jeigu žiūrime į Lietuvos istoriją, man atrodo, kad ji analogiška su Airija. Pagrindinis eksportas – žmonės. Čia kyla generacijos ir emigruoja, kyla ir emigruoja. Aišku, amžinai taip negali būti, nes nieko nebeliks.

Bet mes užaugom truputį kitaip, mums buvo įkalta į galvą nuo vaikystės: mes palikom Lietuvą ne dėl to, kad norėjom, bet buvom išvaryti, nebuvo pasirinkimo. Tėvų nostalgija buvo labai didelė. Nematyti savo brolių, seserų, tėvų dešimtmečiais, kartais ir niekada nebepamatyti, irgi toks įdomus dalykas.

1959 metais man buvo 6-eri. Ir aš turėjau vieną močiutę, gyvenančią Šiauliuose, ir ji vis rašydavo laiškus: o, kaip gaila, kad nemačiau to savo anūko, aš jam saldainių nupirkčiau. Aš šešerių metų, ir kažkur egzistuoja tokia močiutė, kur aš negaliu prieiti, bet jei galėčiau, tai gaučiau maišą saldainių. Tai man buvo toks vaizdas. Ir tada motina gavo laišką, kad ji mirusi. Tolimas žmogus, kurio niekada negalėsi matyti, kuris tave apdovanotų saldainiais, jau miręs. Tai vaikui tokį įspūdį padaro.

Freudas sakytų: viskas aišku – vaikas kažko ieškojo, kažko norėjo, ir dabar visą gyvenimą vis dar to ieško – maišo saldainių čia, Lietuvoje.