Šiuo metu Užupio dramos teatre karšta − čia entuziastingai statoma vieno žymiausių rusų dramaturgų Olego Bogajevo tragikomedija „Špilkos“. Spektaklio režisierius Vytautas Mikalauskas.

O. Bogajevą įvardina kaip jauną, tačiau  unikalaus ir brandaus mąstymo kūrėją. Iš tiesų, O. Bogajevas jau dabar šiuolaikinės rusų dramaturgijos klasikas ir vienas paklausiausių žmonių teatre. Tai tarptautinio dramaturgijos konkurso − „Eurazija“ laureatas.

O. Bogajevo kūryba susilaukė tarptautinio pripažinimo ne tik Europoje, bet ir Amerikoje, todėl jo pjesės „Špilkos“ pagrindu statomas spektaklis yra įkvepiantis ir atsakingas procesas. Šio uždavinio mielai ėmėsi energingai spektaklio kūrimu užsidegusi ir iššūkių nebijanti jauna Užupio dramos teatro kūrybinė komanda. Kaip sako pats V. Mikalauskas, režisūra − tai gyvas žaidimas, kuriame aktorius įkvepia režisierių, o režisierius aktorių. Toks pats įkvepiantis žaidimas laukia ir spektaklio „Špilkos“ žiūrovo.

Čia jis galės įsitraukti į spalvingą, daugiaplanę ir subtiliu humoru provokuojančią trijų kartų šeimų istoriją, jų keistus, kartais šokiruojančius dialogus ir netikėtus poelgių vingius. Intriga, juokas − tai karamelė, suteikianti malonaus slydimo po kasdienybės labirintus, o prieskonis, kartais aštrus, kartais rūgštus ar nepastebimai subtilus, yra ta kasdienybės gelmė, su kuria žiūrovą kviečia susipažinti „Špilkų“ herojai. Kas būna, kai šeimoje baigiasi aistra? Kodėl mes norėdami to paties, nesusišnekame? Kaip atrodo mūsų tragikomiški veidai? Kas valdo mūsų norus ir kas esame patys sau: kūrėjai ar žmogiškojo teatro marionetės, komiškos, kartais grotestiškos vienos didelės karikatūros išraiškos? O gal tiesa yra, tik ar laiko užteks, juk kažkur jau paleista bomba? Apie visa tai ir kalbuosi su V. Mikalausku.

– Kuo O. Bogajevo tragikomedija „Špilkos“ įkvėpė Užupio dramos teatro komandą?

– O. Bogajevas užčiuopia pamatines žmonių, šiuo atveju vyro ir žmonos, santykių problemas. Pjesėje rutuliojamų įvykių grandinė prasideda nuo įdomaus klausimo: „Kas būna kai baigiasi aistra?“ Štai čia atsiduriama ties šeimyninio gyvenimo išbandymo, kurį pjesės herojai vykdo pasitelkdami psichologinius testus, poreikiu. Tai yra ekstremalūs išbandymai, nes jų tikslas išsiaiškinti – tęsti ar baigti. Kito pasirinkimo čia nėra – bomba jau tiksi.

Pjesėje komiškai atskleidžiamas žmonių savininkiškumas, vienišumas, tarpusavio priklausomybė ir negebėjimas susišnekėti. Galiausiai mes susiduriame su tarpininko poreikiu, ar tai būtų kunigas, psichologas ar mūsų negalias ir abejones gydantis universalus vaistas. Mes esame priklausomi, formuojami ir kontroliuojami. Jau nebeaišku, kurie norai yra mūsų, o kurie ne.

Komiška prieiga prie šių abejingumui nepasiduodančių klausimų − tai visos mūsų teatro komandos užduotis, taigi žaismingumui, naujoms kūrybinėms perspektyvos čia vietų apstu.

– Ši pjesė turi daug ką pasakyti šiuolaikiniam žmogui?

– Taip, šiais laikais mūsų suvienodėjimas ir susvetimėjimas totalus. Mes net nejaučiame, kad valgydami tą patį maistą, eidami į tuos pačius prekybos centrus, žiūrėdami tuos pačius filmus, naudodamiesi mobiliaisiais telefonais ar internetu, tampame priklausomi ir vienodi. Pjesės herojai savo problemas taip pat sprendžia kartu su psichologo pagalba, kuris vadovaujasi kažkokiais visiems vienodai taikomais testais, tarsi universaliais vaistais visiems ir visada.

– Sakote, kad savininkiškumas arba priklausomybė yra karta iš kartos perduodamas virusas. O kur pasirinkimo laisvė?

– Viena vertus, mūsų elgesio stereotipai yra formuojami ir perduodami kaip palikimas, nuo to niekur nedingsi. Troškimas turėti, valdyti, savintis daugiau ar mažiau būdingas kiekvienam. Šiais laikais tai ypač ryšku. Nors visur skelbiama „asmens laisvė“, tačiau paradoksliai globali priklausomybė tirštėja ir plečiasi. Po deklaruojama „žmogaus laisve“ slepiasi tragiška „nelaisvė“.

Visgi erdvės netikėtumui lieka. Net psichologas, veikiantis pagal „objektyvius“ testus, susiduria su juos griaunančia žmogiška jėga. Šalia stereotipinio, numatomo herojų elgesio atsiranda netikėti poelgių ir juos sekančių veiksmų vingiai, į kuriuos pakliūna ir pats psichologas.

– Ar spektaklis išlaikys komedijinį arba veikiau tragikomišką pjesės pobūdį?

– Žinoma.

– Kaip atrodo tragiškas žmogus O. Bogajevo pjesėje? Ar komedijinis pjesės žanras neužgožia jos „rimtosios“ pusės?

– Po komedijiniu žanru glūdinčią mintį siekiame žiūrovui atnešti kaip prieskonį. Kitaip tariant, norimų žiūrovui perteikti vietų ieškome kaip pjesėje slypinčių „blusų“. Kalbant apie tragišką pjesės herojų išraišką, kaip pavyzdį galiu pateikti mokyklos direktorių ir jo žmoną. Jie yra Sovietinio laikmečio produktai, paaukoję savo gyvenimą mokyklai, įtikėję tam tikromis „tiesomis“. Jų tragizmas slypi jų aukoje ir akimirkoje, kada aistra šeimoje baigėsi. Mokyklos direktorius yra ties kažkuria gyvenimo pakopa užsilikęs žmogus, kuriam nebėra prasmės gyventi šeimyninių santykių maišalynėje. Žmogaus dvasinė negalia yra jo tragikomedija. Fizinę negalią galima kompensuoti, tačiau dvasinės – ne.

– Kada pradeda tiksėti bomba? Kai baigiasi aistra?

– Kai baigiasi aistra ir tikėjimas.

– Ir šio proceso sustabdyti negalima, pavyzdžiui nauju tikėjimu, oro gūsiu?

– Mokyklos direktorius yra pernelyg į senąją sistemą įtikėjęs žmogus, todėl naujam tikėjimui, gyvenimui jis jau nebeturi vietos.

– O šiuolaikinis žmogus, kur jo tikėjimas?

– Mokyklos direktoriaus personažas šiais laikais atrodytų kiek absurdiškai, juk jis tiki Sovietinių laikų paliktais idealais, priima juos kaip savo pareigą. Dėl šios priežasties, tikėjimo sušlubavimas jam tampa ypač pavojingu. Šiais laikais toks žmogus kaip mokyklos direktorius atrodo tragikomiškai, nes mes apskritai nebežinome, kuo tikėti. Nors paradoksliai, mano manymu, žmogus negali netikėti, net didžiausias netikėjimas jau yra tikėjimas.

– Kuo jūs tikite?

– Žmogiškumu.

– Turbūt nenuostabu, kad pjesės herojai kiek artimesni Rytų, Vidurio Europos žiūrovui, juk jos autorius rusas. Kaip galėtų atrodyti šios pjesės pastatymas Vakarų Europoje, tarkim Prancūzijoje?

– Vyro ir žmonos santykių problemos yra amžinos ir bendros nepriklausomai nuo kultūrinių skirtumų. Visgi statant pjesę į kultūrinius skirtumus atsižvelgčiau. Pavyzdžiui, prancūzų žiūrovą lydėčiau su sustiprintu labai geru rusišku folkloru. Atmosferos sukūrimas yra viena svarbiausių spektaklio užduočių.

– Kas jums yra teatras? Kaip ieškote dialogo su aktoriumi, žiūrovu? Kur, jūsų manymu, pakilus uždangai, scena susilieja su žiūrovų sale?

– Aktoriaus tikėjime. Scenoje aktorius yra apnuoginamas, jis kuria atmosferą. Buvimo kartu su žiūrovu pojūtis nėra tiesioginis, tačiau visada jaučiamas. Režisūra – tai gyvas žaidimas, todėl aktoriui siekiu suteikti kuo daugiau laisvės. Teatras kaip menas, savo ruožtu, tai pokalbis netiesioginėmis, netiesmukomis formomis.