„Čia vaizduojamas labai sudėtingas laikas, 1940-ieji, holokaustas, gulagai. [...] Mes labai didžiuojamės šiuo kūriniu. Tai puikus pavyzdys, kad kiekviena šeima, veikdama kartu, gali sukurti kažką vertingo ir įsimintino“, – kalba Charlesas Borowsky.

– Lietuvoje koncertuojate nebe pirmą kartą. Kokia jums yra Lietuva?

Charlesas: Mes džiaugėmės turėdami galimybę atvykti į Lietuvą jau ketvirtą kartą. Tai nuostabi šalis su didinga istorija ir didelėmis pastangomis tapti matoma pasaulyje. Be to, Lietuvoje gyvena labai darbštūs žmonės. Ir tai yra jūsų kultūros dalis. Vieną kartą, kai skaičiau paskaitas universitete, užsukau į muziejų. Ten susipažinau su istorija, sužinojau, kad lenkai ir lietuviai buvo sudarę bendrą uniją. Taip pat sužinojau, kad skirtingais istoriniais laikotarpiais, esant lietuvių ir lenkų unijai, daug reikšmingų pasiekimų priklauso būtent lietuviams.

Mes esame su Lietuva susiję įvairiais būdais. Bet aš prisimenu pirmąjį susitikimą su žmogumi, kuris pristatė man jūsų šalį. Jo pavardė – Lozoraitis. Aš organizavau simpoziumą. Artėjo komunizmo pabaiga ir Lozoraitis man pasakojo daug dalykų, kurių aš nežinojau. Aš nežinojau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, kitų. Tada pamaniau, kad galėčiau panaudoti muziką, kad užmegzčiau kontaktą su Lietuva. Taigi mes susisiekėme, pradėjome bendradarbiauti su Šiaulių choru „Dagilėlis“. Tada atvykome į Lietuvą ir susitikome su daugeliu žmonių, vienas iš jų smuikininkas Borisas Traubas. Jie ne tik muzikantai, bet ir diplomatai, savo šalies ambasadoriai. Tai leido mums suprasti, kad muzika yra geriausia žmonių bendravimo forma. Aš pasiruošiau kalbą ir norėčiau kreiptis į mūsų klausytojus lietuviškai.

– Viename interviu sakėte, kad Lenkijoje jaučiatės lenku, Lietuvoje – lietuviu, Amerikoje – amerikiečiu. O kas esate, kai būnate namuose?

Charlesas: Domiuosi patarlėmis ir viena jų vadovaujuosi iki šiol – Romoje elkis kaip romėnas. Svečiuodamiesi Lietuvoje, mes stengėmės ne tik atstovauti Amerikai, bet ir suartėti su vietiniais žmonėmis. Valgome jų maistą, stengiamės bent truputį šnekėti tos šalies kalba, todėl jaučiuosi visos didelės žmonių šeimos nariu. Kaip visi katalikai yra broliai ir seserys, taip ir aš jaučiuosi, tik mano priežastys nėra religinės, politinės, tai – realūs veiksmai. Yra vienas nuostabus posakis, kurį išgirdau Izraelyje iš Ivano – žmogaus, kuris atvyko iš Lietuvos. Jis pasakė: „Ne dantis už dantį, o meilė kalba pati už save.“ Taigi aš jaučiuosi vienos didelės šeimos dalimi ir būdamas Lietuvoje esu lietuvis.

– Bet kas jūs esate namuose, kai ruošiatės miegoti?

Charlesas: Prieš eidamas miegoti, prieš meditaciją, pasiimu žemėlapį ir keliauju po pasaulį. Pasaulis tampa mano namais.

Elizabeth: Haris yra vienas įvairiapusiškiausių žmonių, kuriuos aš pažįstu, nes jis daug kuo domisi, daug keliauja ir turi begalę patirčių bei pažinčių visame pasaulyje. Ir tai ne pokštas.

Charlesas: Kai trečią kartą nuvykome į Kubą, turėjome specialius Kubos valdžios leidimus. Žinant šios šalies praeitį, tai nėra paprasta. Mes jautėmės sekami, bet vis dėlto suartėjome su žmonėmis. Po savaitės visi pamiršo, kad mes esame svetimšaliai ir dėl ko atvykome. Aš kalbėjau ispaniškai, mes grojome ispanišką muziką. Savo svetainėje paskelbėme įrašą, kur mums pritaria žiūrovų choras, ir buvome pakviesti dalyvauti festivalyje Havanoje, nes dainavome „Quanta na Mera“. Tada mes vėl pasijutome kaip namie.

Elizabeth: Norėčiau pasidalinti savo mintimis ir įžvalgomis apie tėtę. Jis yra nuostabus virėjas ir vienodai skaniai gamina ir europietiškos, ir azijietiškos virtuvės patiekalus. Šeimoje dažniausiai gamina jis, o receptus parsiveža iš kelionių. Tai irgi tam tikras kultūros pažinimo būdas. Be to, jis domisi futbolu, jodinėja. Mes turime ūkį, kuriame laikome 20 avių, apie 40 vištų ir žąsų. Jis yra tas žmogus, kuris rūpinasi ūkiu, gyvūnais. Ūkis patenkina jo smalsumą. Jis sėja ir augina javus, pomidorus, gėles, gamina vyną. Tai įdomu, nes tai – tam tikras iššūkis, kai reikia galvoti, kas turi būti padaryta kiekvieną dieną. Tai tikrai nesuteikia ramybės.

Bet mane žavi vizija. Mes esame išugdyti muzikantai. Mes augome žinodami, kad tapsime muzikantais. Ruošėmės nuo mažų dienų, lankėme meistriškumo pamokas ir galiausiai gavome muzikos akademijos diplomus. Mano tėtė neturi muzikinį išsilavinimą įrodančio diplomo, bet, kai yra scenoje, mano nuomone, jis ten, kur ir turi būti. Jis yra gimęs scenai. Jam patinka būti rampų šviesoje. Be to, manau, kad jis yra aktyvus visuomenininkas ir netgi politinis veikėjas. Pasitelkęs muzikos kalbą, jis daug nuveikia visuomeninėje ir politinėje erdvėje.

– Esate daugelio muzikinių konkursų nugalėtoja. Kadangi daug keliaujate, kaip jums pavyksta pasiruošti konkursams?

Elizabeth: 2005 m. dalyvavau Frederico Chopino konkurse ir tapau jo nugalėtoja, kas užtikrino man kontraktą. Labai sudėtinga nagrinėti konkursą lygiai taip pat, kaip ir nuspręsti, ar jame dalyvauti. Tokiose sporto šakose, kaip futbolas, slidinėjimas, išrinkti laimėtoją lengviau negu muzikiniuose konkursuose, nes jie subjektyvesni. Bet mums, muzikantams, laimėjimas – tai milžiniško darbo įvertinimas, tik rezultatas dažnai būna dvejopas. Jei laimi, gali pradėti galvoti, kad esi geresnis už kitus, nors, deja, taip nėra. O jei nelaimi, imi galvoti, kad nesi toks geras muzikantas ir galbūt reikėtų liautis grojus. Bet varžytis konkursuose būtina. Tai keičia požiūrį į save, verčia tobulėti. Galų gale, tai yra patirtis.

– Emanueli, iš kur semiatės įkvėpimo ar netgi energijos keliauti po visą pasaulį? Juk yra daug muzikantų, kuriems patinka būti vienoje vietoje ir repetuoti, repetuoti, repetuoti.

Emanuelis: Man teko laimė augti keliauti mėgstančioje šeimoje. [...] Manau, kad energijos semiuosi būtent iš kelionių. Jos man suteikia jėgų ir motyvacijos repetuoti ten, kur esu. Sakykim, aš turiu 35 minutes išmokti kūrinį. Aš mokausi, repetuoju ne tik dėl savęs, bet ir dėl visų žiūrovų, kurie ateina į mūsų koncertus. Kelionės motyvuoja mane ir suteikia svarumo mano gyvenimui.