Unikaliais brolio ir sesers dvasiniais ryšiais, netikėtomis idėjinėmis injekcijomis, kūrybingumu garsėję Petras ir Unė Babickai visuomet tikėjo, kad kilni, daug kančių patyrusi lietuvių tauta gali drąsiai laukti rojaus priemenėje, vildamasi patekti į vidų. Tačiau jųdviejų gyvenimo saulėlydis anaiptol nebuvo panašus net į rojaus prieangį.

Archyvą parplukdė jachta

Praėjusio šimtmečio pabaigoje Lietuvai dabar gerai žinoma jachta „Laisvė“ plaukė aplink pasaulį garsindama mūsų šalį, jos nepriklausomybę. Jos kapitonas Ignas Miniotas parplukdė iš Rio de Žaneiro į Maironio lietuvių literatūros muziejų sunkią užklijuotą dėžę. Tai buvo P.Babicko kaimynų išsaugotas jo archyvas.

„Archyve radau daugybę įdomios P.Babicko korespondencijos, dokumentų, nuotraukų, tačiau viskas buvo termitų apgadinta, labai sumaišyta – suversta į dėžes tiesiai iš rašomojo stalo stalčių, – pirmojo leidinio apie P.Babicką autorė Aldona Ruseckaitė prisipažino: pradėjusi gilintis į archyvo medžiagą suprato, kad pateko į P.Babicko orbitą, iš kurios tiesiog neįmanoma ištrūkti.

Ne vienus metus trukusius tyrinėjimus, medžiagos šifravimą ir sisteminimą vainikavo 176 puslapių albumas.

Bohema nedomino

Jei pasklaidytume tarpukario spaudą, nerastume jokių pikantiškų istorijų apie P.Babicką – poetą, prozininką, publicistą, žurnalistą, vertėją, fotografą, dailininką, kraštotyrininką, dirbusį ir kūrusį daugybėje kitų sričių. Kodėl?

A.Ruseckaitės manymu, greičiausiai to priežastis – jis nemezgė jokių artimų santykių su kitais kūrėjais, nebuvo linkęs į bohemišką gyvenimą. P.Babickas niekada nepamiršo savo motinos žodžių: „Krauk tokius turtus, kurių nei kandys, nei rūdys neėda.“

Būtent tokius turtus publicistas krovė visą savo ilgą, kūrybingą ir nestandartinį gyvenimą, pašvęstą Lietuvai. Artimiausias žmogus šiame kelyje jam buvo vyriausioji sesuo Uršulė, vėliau išgarsėjusi kūrybiniu slapyvardžiu Unė Baye.

Unė pripratino prie meno

Petras gimė šešeriais metais vėliau nei Unė – 1903-iaisiais Kupiškio krašte. Kai jauniausiam iš Babickų vaikų Petrui buvo šešeri, mirė tėvas – našlei Agotai ir Unei teko didžiulė gyvenimo našta, o mažajam Petriukui – didžiausias jų dėmesys ir globa. Pirmojo pasaulinio karo metais šeima išvažiavo į Petrogradą, kur Unė siekė, kad broliai lavintųsi, lenkė Petrą prie meno – įtaisė mokytis dainavimo ir piešimo.

Pastebėjusi brolio talentą piešti, tapyti, atleido jam už tai, kad šis dėl meno sukarpė jos brangų audinį, skirtą naujai suknelei. Vėliau dailės pamokos Petrograde Petrui labai pravertė ne tik laimint premijas skulptoriaus Juozo Zikaro organizuotose parodose Panevėžio gimnazijoje, bet ir skurstant Brazilijoje, kai tekdavo parduoti savo kūrinius.

Petro polinkis į meną jį dar labiau suartino su seserimi, kuri Petrogrado imperatoriškoje konservatorijoje mokėsi dainavimo, baigė Pollako dramos kursus. „Unės dėka Petras ten susipažino su Baliu Sruoga, Pauliumi Galaune, Kaziu Puida, Juozu Zikaru. Prasidėjus revoliucijai, Babickai išvažiavo į Kaukazą. Petras vėliau prisipažins, kad šios šeimos kelionės pastūmėjo jį klajūno gyvenimo link", – mano A.Ruseckaitė.

Pirmoji kregždė

Babickų šeimai po karo grįžus į Lietuvą, Unė pasirūpino, kad šeima apsigyventų Kaune, šešių kambarių bute, pačiame Laisvės alėjos gale. Čia jaunoji aktorė ir režisierė 1919 m. subūrė savo aktorių trupę ir vaidino miestiečiams, pati režisavo spektaklius.

Tais pačias, 1919 m., U.Babickaitė su pirmąja Lietuvos diplomatine misija išvyko į JAV, kur vaidino ir organizavo dramos kursus lietuvių kolonijose, vaidino amerikiečių filmuose, didžiųjų miestų teatrų scenose ir, žinoma, nepamiršo namiškių.

Pastarieji apipildavo ją prašymais, iš kurių pagrindinis – pinigai. Unės motina, kurią ji vadino grožio, meilės ir gailestingumo apaštalu, filosofe ir poete, prašė dukters parvežti grandinėlių, kuriomis galėtų pasipuikuoti prieš kaimynes – matyt, troško dėmesio. O štai į menus linkęs brolis Petras, jo lavinimas pareikalavo iš Unės ne vien pinigų ar grandinėlių.

Idealizavo seserį

Unė, anot A.Ruseckaitės, ypač rūpinosi jaunėliu broliu Petru, kuris tuo metu mokėsi kūrybingoje Panevėžio berniukų gimnazijoje. Čia mokytojavo tokios asmenybės kaip Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Julijonas Blindė-Dobilas. Būtent pastarojo rašytojo Unė prašė savo laiškuose globoti Petrą, o prelatą Aleksandrą Dambrauską-Jakštą – priimti brolį gyventi į namus, kad jam nebūtų taip sunku ir liūdna, kaip kažkada buvo jai.

Petras tuo metu aktyviai įsitraukė į J.Lindės-Dobilo vadovaujamą „Meno kuopą“, kur sėkmingai kūrė dailės, muzikos ir literatūros sekcijose. Kai Žemaitė grįžo iš JAV į Lietuvą, aplankė Petrą Panevėžyje, perdavė jam nuo Unės pinigų.

Anot A.Ruseckaitės, Unę ir Petrą siejo ne vien finansiniai rūpesčiai. Petras laiškuose Unei džiaugėsi, kad jie abu tarnauja grožio idealams: „Une! Tu, rodos, išskaitei, kas buvo paslėpta mano sieloj... Tavo laiškas – ne paprastas laiškas, bet lotoso žiedas, pražydęs mano ūkanotoj padangėje.

Be to, Petrui pati Unė buvo ne tik grožio, bet ir moters idealas. Savo gyvenime antros tokios moters kaip sesuo Unė jis nesutiko ir liko vienišius iki savo dienų pabaigos, nors visuomet buvo pasitempęs, išpuoselėtos išvaizdos, išsilavinęs vyras, greičiausiai traukęs daugelio moterų dėmesį.

Brolio poezijos prodiuserė

Dar mokydamasis Panevėžio berniukų gimnazijoje, 1921 m. Petras pradėjo rašyti publicistinius straipsnelius, kuriuos siųsdavo į JAV seseriai, o ši stengėsi, kad jie patektų į išeivijos spaudą. Ji finansavo brolio poezijos knygų „Geltona ir juoda“, „Žmogaus remontas“ išleidimą.

„Unė ne tik duodavo pinigų leidybai, bet ir nepalikdavo išleistų knygų ramybėje – laiškuose A.Dambrauskui-Jakštui, Mykolui Vaitkui prašė palankių brolio knygai recenzijų, o ją įsimylėjusio rusų poeto Konstantino Balmonto – išversti kelis Petro eilėraščius į rusų kalbą. Manau, kad tokį tvirtą brolio ir sesers ryšį suformavo juos siejusi grožio religija“, – samprotavo A.Ruseckaitė.

Sesuo pagelbėjo broliui ir tuomet, kai palikęs labiau apmokamą darbą P.Babickas įsidarbino Kauno radiofone ir tapo pirmuoju rimtu radijo pranešėju:  Unė eteryje skaitydavo kitų autorių kūrybą. Beje, būtent P.Babickas pakvietė į radiją Petrą Biržį, kuris greitai išgarsėjo pramogine laida „Pupų dėdės pastogė“.

Tačiau P.Babickas nenustygo radiofone – išvažiavo į SSRS mokytis filmuoti, o grįžęs tapo vienu pirmųjų dokumentinių filmų kūrėjų, pradėjo fotografuoti ir rinko etnografines  vertybes: dviračiu važinėjo po Lietuvą, ieškodamas tautosakos perlų ir muziejinių relikvijų.

„Kai gyvenimo antroje pusėje P.Babickas atsidurs Brazilijoje, vieną muziejinę vertenybę – 1935 m. netoli Išlaužo sunkiai įsigytus kelių šimtų metų senumo gintarinius karolius įvertins aukšto rango diplomatų žmonos, prašydavusios paskolinti šį papuošalą. Polinkį muziejininkystei turėjo ir Unė, kaupusi įvairių su teatru susijusių relikvijų“, – priminė A.Ruseckaitė.

Unės pėdomis

Daugybės monospektaklių aktorė ir režisierė Birutė Mar prieš keletą metų buvo paprašyta paskaityti U.Babickaitės dienoraščius, pasijuto žymiosios tautietės savotiškai užburta, o galiausiai pastatė spektaklį „Unė“.

Anot B.Mar, U.Babickaitės dienoraštis žaižaruoja subtilia ironija, pasakoja apie negailestingą ir kartu magišką teatro pasaulį ir pats prašosi į sceną. Juolab kad ir pati aktorė buvo gana ekstravagantiška asmenybė: JAV susipažino su savo tikru pusbroliu Vytautu Graičiūnu ir ištekėjo už jo, o 1928 m. drauge išvyko į Europą, kur vaidino ir režisavo Paryžiuje, Londone.

1936 m. Graičiūnams grįžus į Lietuvą, U.Babickaitė dirbo Panevėžio teatre, o netrukus persikėlus į Kauną, Šaulių sąjungoje ji įkūrė teatrą.

Vilties užstatas – paltas

Ilgai gyvenusi svetur Unė, sovietų tankus 1940 m. sutiko gan ramiai, tačiau brolis Petras reagavo kitaip – 1941 m. Vytauto Didžiojo karo muziejuje P.Babickas įkūrė Raudonojo teroro ekspoziciją, pasakojančią apie NKVD piktadarystes Lietuvoje.

„Jeigu P.Babickas 1944 m. nebūtų pasitraukęs į Vakarus, jau vien už šią ekspoziciją būtų gavęs 25 metus lagerio, – mano A.Ruseckaitė. – Maža to, būdamas užsienyje, 1948 m. Jurgio Manto slapyvardžiu jis išleido knygą „Lietuva bolševikų okupacijoje“.

Savo neapykantą bolševizmui P.Babickas visada deklaravo labai viešai, o į tėvynę žadėjo grįžti tik tuomet, kai ji bus laisva. JAV gyvenęs brolis Kazys ilgai saugojo Petro žieminį paltą, kurį šis žadėjo vilkėti laisvoje tėvynėje.

Satisfakcija – knyga ant kapo

Pasitraukęs į Vakarus, P.Babickas atsidūrė Brazilijoje, 1950–1965 m. dirbo Lietuvos atstovybėje Rio de Žaneire sekretoriumi, kultūros ir spaudos atašė ir toliau žavėjo savo įvairialype veikla. Jis spėjo bendradarbiauti su išeivijos spauda, Bostono lietuvių enciklopedijos leidėjais, fotografavo, rašė ir leido informacinius leidinius apie Lietuvą, parašė kelionių po Braziliją knygą, tapė, rengė lietuviškus vakarus, parodas, bet, uždarius atstovybę, „kandžių ir rūdžių ėdančių turtų“ nesusikrovė.

Uždarius atstovybę, P.Babickas liko be pajamų – tik vedė savaitines pusvalandžio radijo laidas portugalų kalba apie Lietuvą, rūpinosi sukauptos lietuvių etnografinės medžiagos, kurią Unė 1958 m. sugebėjo jam atsiųsti iš Lietuvos – likimu.

Net ir nepriteklius neatėmė iš P.Babicko jo taip puoselėtos pagarbos grožiui. Gilioje senatvėje vienišas ir ligotas mėgo valandų valandas stebėti garsiuosius Brazilijos karnavalus.

„Neatsisakęs Lietuvos pilietybės, P.Babickas negavo braziliškos pensijos. Ir nors sulaukė Lietuvos laisvės dienos, grįžti į gimtinę neturėjo nei sveikatos, nei pinigų“, – kaip padėką už įspūdingą veiklą ir tikėjimą laisve A.Ruseckaitė laiko savo knygą. Ją, dar kvepiančią spaustuvės dažais, kaunietė padėjo ant kapo Petrašiūnuose, kur 2006 m. buvo perlaidoti 1991 m. Brazilijoje mirusio P.Babicko palaikai.

Neprarado humoro jausmo

Kol P.Babickas po karo blaškėsi po įvairias šalis ieškodamas vietos apsigyventi, jo naivi bolševikų atžvilgiu sesuo su vyru pateko į stalininius lagerius. U.Babickaitei teko ištverti ne tik sunkias gyvenimo sąlygas, bet ir vyro netektį: palūžęs V.Graičiūnas pakėlė prieš save ranką.

„1953-iaisiais iš lagerio į Lietuvą grįžusi Unė mėgo bendrauti su jaunais žmonėmis, palmės šakelę atiduodama kūrėjams, – prisiminė išraiškos šokio pradininkė Kira Katerina Daujotaitė, pas kurią garsi aktorė ir režisierė buvo radusi prieglobstį. – Kartu ji, matyt, galvojo apie mirtį – savo įkapėms laikė teatro kostiumą – vienuolės drabužį, kurį įsisukę vagys pavogė. Tai, kad nujautė mirtį, liudija ir prašymas padaryti jos pomirtinę kaukę.“

Pastaruosius pomirtinius U.Babickaitės atvaizdus darė poetės Salomėjos Nėries vyras skulptorius Bernardas Bučas: anot K.K.Daujotaitės, Unė nuoširdžiai globojo anksti be motinos likusį pastarojo sūnų Saulių.

Gyvenimo saulėlydį garsi aktorė galynėjosi su vienišumu rengdama vakarus, skaitydama eiles, pardavinėdama išlikusį turtą, bet neprarasdama humoro jausmo.

„Jos gyvenimas nutrūko netikėtai – įsidūrusi pirštą, ji mirė nuo kraujo užkrėtimo“, – anot K.K.Daujotaitės, seseriai mirus, prolis Petras liko be jį palaikančių laiškų ir be savojo moters idealo.