– Kada poetui kyla impulsas išversti tikrovės reiškinius į literatūros kūrinius?

– Kyla dėl sukeistintų situacijų. Kartą važiuoju troleibusu, sėdžiu; elementari buitis. Ir tada ties Antakalnio turgeliu įlipa sena vienuolė su abitu, rankinuku ir maišeliu nupigintų šonkaulių. Ji įlipa visai iš kitos realybės. Šitaip mūsų realybės susikerta, prasilenkia, išsikreivina ir sujudina – apie tai ir gali pasakoti eilėraštyje.

– Neseniai susiginčijau su dviem draugais poezijos klausimu. Anot vieno, poezija yra beprasmis dalykas, nes nieko nepasako apie realybę. Su kitu diskutavome apie kognityvą: jo teigimu, žmogaus smegenims būtų neprošal evoliucionuoti, kad kalba taptų tikslesnė ir pasiektų adresatą be nuostolių, tačiau aš jam paprieštaravau, kad tokia tobula kalba jau išrasta – tai poezija. Kodėl poetui prireikia šiuo kalbos raktu dalytis?

– Dėl pasaulio pažinimo. Aiškinamės jo veikimo principus, dabartį. Poezija turi būti sociali, aktyvi ir atsakyti į klausimus, kas tu čia dabar esi – tuomet ir žmonės randa atsakymus. Kur mes nujudėjome? Kiek mumyse žmogaus, kiek gyvulio? Hermetiška poezija man neįdomi.

– Hermetiška? Ar tai reiškia – lengvai perskaitoma? Prie reiškinių prasmės ar fenomenų gelmės priartėjusi poezija reikalauja pastangos. Pažinimas reikalauja pastangos. Kitaip neišvengiama?

– Ne kitaip. Kiti mąsto: ar poezija ką nors gražaus pasakys? Gal pralinksmins? Žinoma, ir tai gerai. Bet kaip viskas veikia? Man pačiam įdomu, kaip įjungiamas, pavyzdžiui, mašinos variklis. Mašinos ir poezijos nereikia supriešinti, nes tai – tas pats. Mašinoje yra afigienai poezijos. Per kėbulą, spalvas ir dizainą gali apie žmogų pasakyti viską: kokie dabar žmonių santykiai, kodėl mašinoje yra penkios vietos, kodėl atsarginis ratas dabar beveik nereikalingas? Iš vienos detalės gali daug nustatyti apie epochą ir kaip ji keitėsi.

– Literatūrologai išvien įvertino tavo knygos jėgą ir sukeltą nuostabą. Viename nubanalėjusiame draugų pokalbyje, bandydamas pakreipti temą, perskaičiau tavo „Europos litaniją...“ Kaip nustebau, kad jie, šiame eilėraštyje atradę vien politologinę Europos kritiką, įvertino jį kaip primityvų. Man tai buvo ne politinė kritika, o subjekto skausmas, nerimas, subjekto santykis su tikrove per kalbos žaidimą.

– Jeigu politologija, tada juokinga. Tačiau žmogus turi teisę taip suprasti. Aš kaip europietis tarytum bandžiau prisiimti Europos kaltes klausdamas, kodėl mes tokie esame. Žinoma, įsiūčio ir atviros, net tiesmukos, socialinės kritikos užtenka, bet aš perspaudžiau visiškai sąmoningai. Nedariau dirbtinės literatūros. Kartais pernelyg įklimpstame darydami literatūrą, o literatūra turėtų veikti, provokuoti, kad žmogus užpyktų – ant savęs, ant autoriaus: kokias čia nesąmones šneki? Kartais per savo ramumą daug ko nepadarome ir pasitenkiname tuo, ką turime. Poezija tada turi judinti, akumuliuoti gyvybę. Jeigu poezija tampa laisvalaikio fonu, tai kam tada išvis rašyti?

– Sakai, kad rašai sąmoningai. Kiti poetai, nors ir sąmoningai valdantys formą, deklaruoja aukštesnių jėgų diktavimą. Kuo tu skiriesi nuo poeto iš Dievo manos?

– Aš pirmiausia kalbu apie sąmoningumą kaip edukaciją, kad reikia sąmoningai dirbti su jauna karta. Kurdamas aš išlaukiu. Aš net nežinau, ar rašysiu. Kalbėti apie poeto, rašytojo karjerą nematau prasmės. Jeigu kas nors iš manęs ko nors laukia, tai ne mano problema, kad laukia. Reikia save kaip poetą visiškai sužlugdyti ir paminti. Aš nieko neišmanau, todėl neauginsiu savo ego iki Mesijaus – tai būtų savižudybė. Kas tu toks? Nulis.

– Kaip tu suradai tokį savo kaip individo ir kaip menininko santykį? Per kunigą, per žmoną, per ką?

– Per buitį. Man svarbiausia visada buvo gyvenimo mėsa. Save reikia tikrinti. Jeigu suklystu, sau pasakau: aš čia suklydau. Literatūra ateina paskui.

Daugybės dalykų mes kol kas negalime pamatuoti: kaip tai veikia ir kokiu mastu.

– Suprantu, kad poezija yra stiprus ginklas. Bet kas sudaro tavo kariauną? Pripažinimas? Jau yra. Tačiau tavo knyga – tai dar ne priimtas įstatymas. Socialumas vis tiek reiškia poveikį. O ką tu išjudini? Ką tu laimėsi?

– Nieko nelaimėsiu – mes seniai pralaimėjome. Jeigu galvosi vien apie poveikį, vėl negerai, nes gali nueiti lozunginės ir pionieriškos poezijos keliu. Ta kryptis, pavyzdžiui, Vokietijoje populiari – surenka pilnas sales. Tuomet literatūra kaip kalba paminama.

Daugybės dalykų mes kol kas negalime pamatuoti: kaip tai veikia ir kokiu mastu. Vis dėlto žmogui tirštesnis pasaulis ir tirštesnė kalba yra iš esmės svarbu. Dabar žmogus išsitaškęs, todėl susirask jį, pritrauk. Nes šito poreikio užkišti smegenų tuštumą, taip neduodančią ramybės, neišpjausi kaip kokios kojos. Anksčiau ar vėliau teks su savimi ką nors daryti, kad nepasikartum.

– Dažnai pastebiu, kai socialinė laikysena tampa pirmaujančia prieš kūrybą. Pavyzdžiui, jeigu dėl meniškumo sukritikuosi filmą apie LGBT, atrodo, įžeisi šią socialinę grupę. Ir tai tampa spąstais.

– Yra temų, kaip #metoo, kurias pasitelkęs gali pasiekti statusą, susikurti politinį arba socialinį kapitalą. Svarbiausia, kad tai puikiai veikia! Racionaliai galvojant, taip ir reikėtų daryti, jeigu sieki populiarumo arba įgyvendinti idėjas. Jeigu nori lošti – lošk. Esi laisvas rinktis žaidimo taisykles. Bet tada kyla klausimas, ką tu darai: tai mane nori apgauti? Ar save?

Kita vertus, poezija irgi yra apgavystės ir melai. Norvilas bando savo kliedesius primesti tau, kitam. Iš čia randasi gyvenimo spalvos.

– Suprantu, kad labai sunkus kelias suderinti kūrybą ir, pavyzdžiui, kovą už gyvūnėlių teises. Man atrodo, per dažnai vietoje meno mes pasimauname ant vėliavos. Ar turėtų kritikai padėti menininkams tai atskirti?

– Kritika bijo demaskuoti. Kiek kūrinys yra literatūra, kiek prekės ženklo kūrimas? Arba kodėl norisi paskaičiuoti, kiek iš literatūros galima uždirbti? Kad viskas nevirstų šūkiais, žiūrėk į kalbą, jos tirštumą, jos peną galvai: kaip tu tai padarai, kaip pasakai, kokios tavo metaforos. Kalba yra pamatas.

Daug atsirado kovojančiųjų už kertamus Vilniaus medžius: vis kliedi, aimanuoja. O kiek iš jų patys yra pasodinę medį? Medžius juk reikia kirsti, nes jeigu ant galvos užkris, tai tada šauks, kodėl niekas neprižiūri miesto.

– Mane nustebino, kad pats būdamas miestietis autentiškumą patiri per, pavadinkime, žemdirbiškąjį egzistencializmą – per žemę, tvirtą pagrindą. Sakytume, nuo kaimą literatūroje „uždariusio“ Romualdo Granausko toliausiai pabėgome – jau visai kita epocha, bet kažkas lieka. Kaip tu paaiškintum šį mūsų kultūros ar savo kaip individo paradoksą?

– Nepriešinu aš miesto ir kaimo. Mano svarbiausios patirtys įgytos iš žemdirbiškosios kultūros. Mitas visa tai, kad nebeliko žemės, o vien industrinė ar informacinė visuomenė. Mes galvose susidedame ribas vien dėl patogumo. Viskas liko čia pat ir yra sumišę. Jokia R.Granausko epocha nesibaigė – viskas yra viena: žmonės taip pat gimdo ir mylisi, taip pat valgo ir tuštinasi, tik formos kinta.

– Vadinasi, pakyli į kuo aukštesnio pastato penthauzą, išskrendi į kuo šiltesnius kraštus, bet poreikis bulvę kast niekur nedingsta?

– Pats matai, kaip vasarą žmonės šašlykines kuria, kai patiems reikia mėsą pjaustyti ir kepti. Medžiotojo, savisaugos, maisto ruošimo instinktai lieka tie patys ir juos reikia patenkinti, apžaisti – neik tai neneigęs.

Iš knygos: „Nėra jokio siurrealizmo, nėra dvasių ir anapusybės. Tai kalbos luoši kūdikiai, akli kačiukai, kurie užkasami. Yra tik intensyvi realybė ir aš – plėšraus laiko tampoma sausgyslė miesto pakrašty, Antakalny, prie upės.“

Balandžio mėnesio žurnalas jau mieste! Ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse.