Lietuvos krivė I. Trinkūnienė: gyvename savo šventoje žemėje

Ji meldžiasi ne vienam, bet keliems dievams. Krikščionybės atėjimas jai primena kalaviją ir kraują. Tačiau religijų nepriešinanti ir už laisvą pasirinkimą esanti 63-ejų naujoji Lietuvos Romuvos krivė Inija Trinkūnienė įsitikinusi, kad lietuviai išsaugos senąsias tradicijas.

– Neseniai tapote Lietuvos Romuvos krive. Įdomu, ar senojoje baltų kultūroje, kurią puoselėjate, krive gali tapti moteris? To girdėti dar neteko.

– Istoriškai tokių faktų nežinoma. Kalbama apie vaidilutes, kunigaikštienė Birutė kurstė amžinąją ugnį.

– Tačiau vaidilutės supdavo žynį – krivį, kuris buvo lyderis.

– Mūsų istorijoje buvo įvairių laikotarpių. Galbūt ne viskas yra aprašyta ir dokumentuota. Tačiau negalime teigti, kad istoriškai Lietuva – matriarchalinis kraštas. Valdžioje vyrų būta daug, kaip ir daugelyje Europos šalių. Bet moters vaidmuo ryškus mūsų folklore, dainose, sutartinėse. Dvasinio, religinio giedojimo tradicija – išimtinai moteriška. Archeologės ir antropologės Marijos Gimbutienės nuomone, lietuviškojoje kultūroje apie moteriškumą kalbėta kaip apie malonumą, švelnumą, bet ne karingumą. Lietuviai beveik neturi karinių dainų. Karas mūsų folklore suvokiamas iš moteriškų, bet ne vyriškų tradicijų. Kovos vaizdus galima suskaičiuoti ant pirštų: dominuoja dainos, kur į karą motina išlydi sūnų, mergelė – brolį ar mylimąjį.

– Tačiau krivis visą laiką buvo tik vyras. Tai, kad tapote krive, – dabartinės pasaulėžiūros, moters lygybės ar feminizmo rezultatas?

– Tai atspindi šiuolaikinės visuomenės būseną ir poreikius. Moteris yra lygi vyrui įvairiose gyvenimo srityse. Bet tai – ne mada, o realybė. Gyvename moderniame pasaulyje, esame šiuolaikiniai žmonės. Kartu stengiamės išsaugoti tradicijas, bet siekiame iš jų paimti tai, kas svarbiausia ir vertingiausia. Tai tarsi maistas, kai atsirenkame, kas sveika, tinka mūsų organizmui. O etnografijoje ir tradicijose rasime visko. Be to, dar prieš keliolika metų mūsų priimtuose įstatuose įrašyta ir "krivis", ir krivė".

– Krivį supdavo jaunos, žavios, skaisčios vaidilutės. O jus – jauni, skaistūs, žavūs vaidilos?

– (Juokiasi) Amžius – įvairus. Krivūlę sudaro vaidilų ratas. Lapkričio 23 d. į krivūlę susirinko romuvų vaidilos ir vaidilės. Beje, moterų yra tik šiek tiek mažiau nei vyrų. Jie mane išrinko krive.

– Kodėl vaidilutės turėjo būti skaisčios?

– Skaistumas – tai dora, pasišventimas. Vaidilučių veikla, gyvenimas susijęs su vertybėmis, kurias propaguoja ir skelbia. Skaistumas – vertybė. Be to, skaistumas, vertinant senovę, mūsų kultūroje nebūtinai reiškia krikščionišką interpretaciją, fizinį nekaltumą. Skaistumas susijęs su gyvybės galiomis, sveikata, bet ne krikščioniška nekaltybe, kuri yra arba ne. Dainose kalbama tai, kad mergelė yra skaisti, raudona, ir tai suprantama kaip graži, sveika.

– Jūs vardas Inija, atrodo, reiškia rusų kankinės vardą, senovės graikų kalba – "stiprus vanduo". Kankinės jūs neprimenate.

– Tėveliai nežinojo vardo reikšmės. Jiems patiko vardas ir tokį man davė. Aš tam didelės reikšmės nesuteikiu. Tikrai nesu kankinė. Vanduo? Galbūt? Esu moteris, kuriai būdingas gyvenimo džiaugsmas, o ne kankinės aureolė.

– Krivė Inija turi baltišką vardą?

– Ne. To nėra mūsų tradicijoje. Gal reikėtų turėti? Nors tam nejaučiu poreikio. Nebent kas nors suteiktų man tokį vardą, kaip kriviui Jauniui (sausio 20 d. mirusiam kriviui, Inijos vyrui Jonui Trinkūnui). Viena moteris Jonui pasakė: "Jonai, jūs – Jaunius." Ir jam akimirksniu prilipo tas vardas.

– Dabar įprasta, kai savo šalies nacionalinius kostiumus, netgi kokioje Kenijoje, Egipte ar Meksikoje, vietiniai velkasi tik dirbdami su turistais. Ir tai – tik komercijos ar mados reikalas. Kiek baltiškųjų šaknų jūsų širdyje net ir nusivilkus tradicinius lietuvių liaudies drabužius?

– Gyvename moderniais laikais, šiuolaikiniame pasaulyje. Mūsų senosios kultūros pėdsakai išnykę arba sunkiai pastebimi. Todėl senosios kultūros koncentraciją galime pamatyti per šventes, kai vilkime senoviniais drabužiais, puošiamės senoviniais papuošalais, giedame giesmes. Kaip per Kūčias valgome ypatingą maistą. Tos dienos – tarsi salelės, kai ir stiprėja tos šaknys. Turime kalendorinių švenčių, pagal senas tradicijas laiminame, krikštijame vaikus, rengiame vestuves, laidotuves.

– Kokia jūsų sielos šventė? Jorės, Rasos, Užgavėnės, meilės deivės Mildos šventė?

– Labai graži Jorės – vilties, prabudusios gyvybės, pavasario šventė, kai viskas sužaliuoja, atgimsta gamta, skleidžiasi lapai, žiedai.

– Neseniai atgaivinta Mildos šventė. Ar tiesa, kad senais laikais baltai ją švęsdavo audringai, miškuose, o kai kurie papročiai buvo pikantiški, meilės šventė primindavo bakchanalijas?

– Hm... Apie Mildos šventę yra mažai liudyta, mažai aprašymų. Tačiau didelis darbas yra šios šventės minėjimas (gegužės 13 d.). Ir tai atsvara Valentino dienai, kuri nėra lietuviška šventė. Stengiamės švęsti su liaudies dainomis, užkurti aukurą. Tai viena iš pavasario švenčių. Bet nesinaudojame aprašymais, kurie galbūt mini į bakchanalijas panašius dalykus. Tai mums svetima.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Sūduvis

Sūduvis  portretas
Pelenei o kam ta prievarta ir Protėvių krauju aplieta krikšionybė siūlau pasikrapštyti galva .Tauta kuri pamiršta savo papročius miršta...

Pelenė

Pelenė portretas
ar kam reiklingas tas baltu tikejimas, turim krikscionybe ir ja turekim

Apie kankles:

Apie kankles: portretas
Nemanau, kad kanklės yra reinkarnacija. Tiesiog tas instrumentas yra įstrigęs žmonių sąmonėje, nes kažkada laiveliu buvo išplukdomi palaidojimui giminės žmonės. Kanklės kilo iš valties, vaikiško žaislo pavidale. Laivelis asocijavosi su artimo brangaus žmogaus netektimi, tai buvo savotiška tarpinė priemonė dvasiniam ryšiui su veliuoniu palaikyti.
VISI KOMENTARAI 5

Galerijos

Daugiau straipsnių