– Džiaugsmą žmonės supranta labai skirtingai.

– Man laimė turėti šeimą, bendraminčių, veiklos, kuriai gali skirti visą savo laiką ir sveikatos, jėgų tai įgyvendinti.

– Senojoje mūsų kultūroje buvo užuominų į totemizmą. Kalbama apie lazdas su briedžių, paukščių galvomis, amuletus. Jūs tai turite?

– Turiu Kuršiuose rastą žalvarinę segę su keturiais aplink apsivijusiais žalčiais. Tai ir mano amuletas. Visada jį turiu išeidama iš namų.

– Tikite senaisiais prietarais?

– (Juokiasi) Prietarai skamba kaip atgyvena, kažkas neigiamo. Todėl nemanau, kad turiu kažkokių prietarų. Man svarbu, ką darau. Labai svarbus giedojimas, sutartinių mokykla, kur renkamės kiekvieną savaitę, – tai religinis, meditacinis (nors vengiu nelietuviškų savokų) giedojimas. Bet giedojimas labai praturtina dvasią, sustiprina.

– Senovėje kriviai galėjo gydyti žmones, turėjo netradicinių galių.

– Yra žmonių, kurie gydo įvairiais būdais. Bet šiais laikais krivio pareigas įsivaizduoju kitaip. Krivis arba krivė – žmogus, kuris atstovauja baltų tikėjimo žmonėms. Tai žmogus, turintis patirties, dvasinių savybių, galintis sujungti žmones, vadovauti bendrijai, bet apie gydymą ir panašius dalykus nekalbama. Seniau vienas žmogus turėjo daugiau savybių ir funkcijų. Jis pats statėsi namus, augino, gamino maistą. Dabar mes pasidaliję darbais.

– Vadinasi, žynė Inija stebuklingų galių neturi?

– (Juokiasi) Ne. Nors gal kažkas mano kitaip.

– Baltai neturi nebūties sąvokos. Siela persikelia kitur – į paukštį, gyvūną, medį, kvapą, garą.

– Taip. Vienas gražus, išraiškingas vaizdinys. Laidojant žmogų eina į mišką, nukerta medį, padaro kankles, o jos skamba to mirusiojo balsu. Baltų tradicijoje gyvieji ir mirusieji sudaro bendrą giminę. Tas suvokimas, būdingas visiems lietuviams. Nuo senų laikų išlikę Vėlinių papročiai, mirusiųjų pagerbimas. Krikščioniškoji dalis yra minimali. Labai gražus senas baltų paprotys per Vėlines pagerbti mirusiuosius, uždegti žvakutes ant jų kapų. Kaip ir per Kūčias ant stalo padedama dar viena lėkštelė mirusiajam pagerbti. Tai rodo mūsų senosios tradicijos išlikimą.

– Mirusieji ir gyvieji yra greta, baltai neturi nebūties, tad paklausiu, kuo norėtumėte atgimti? Nors linkiu, kad tai būtų labai negreitai.

– Paukšteliu. Gegute. Ir kalbant poetiškai – čiulbėti apie gražų gyvenimą. Su išėjusiu vyru Jauniumi kalbuosi mintimis. Nors nenoriu to suprimityvinti. Tik jaučiu didelį įsipareigojimą tęsti jo darbus.

– Nebūties nebuvimas, mirusiojo sudeginimas, ugnies kultas, aukuras. Turime labai daug bendro su budizmu, induizmu?

– Mus sieja indoeuropiečių šaknys. Ir yra daug bendrų baltų ir induizmo tradicijų. Bendrumą rodo ir sanskrito kalba, indoeuropiečių kalbų grupė.

– Ir turbūt sunku būtų pasakyti, kas iš ko kilo – mes iš indų ar jie iš mūsų, nors jų šaknys gilesnės?

– Ir jie, ir mes, ir kiti kilome ne vieni iš kitų, bet iš bendros šaknies.

– Kažkas nematomas mus įkėlė į Žemę?

– Arba Žemėje išaugino.

Psichologijos magistrė

I.Trinkūnienė gimė 1951 m. Kelmėje, 1974 m. Vilniaus universitete įgijo psichologijos magistro laipsnį. Nuo 1974 m. iki šiol dirba sociologe Mokslų Akademijos Filosofijos ir sociologijos, nuo 2001 m. – Socialinių tyrimų institute, dabar vadinamame Lietuvos socialinių tyrimų centru.

I.Trinkūnienės mokslinių tyrimų kryptis – etninės kultūros sklaidos ir raiškos tyrimai. Ta tema yra paskelbta per 60 straipsnių mokslinėje spaudoje, dalyvavo konferencijose ir skaitė pranešimus Lietuvoje ir užsienyje.

Nuo 2004 m. iki 2013 m. I.Trinkūnienė buvo Etninės kultūros globos tarybos prie Lietuvos Respublikos Seimo ekspertė.
I.Trinkūnienė yra Vilniaus romuvos vaidilė, Lietuvos Romuvos apeiginės folkloro grupės "Kūlgrinda" vadovė.
Senovės baltų religinė bendrija oficialiai įregistruota 1992 m.