– Laimė, Gabija, Perkūnas, Austėja, Medeinė... Baltai tiki gamtos galiomis, turi daug dievų. Kas jums yra dievas? Kuo tiki Inija?

– Mūsų dievų panteonas yra gan didelis. Oficialiai šiuolaikinės Romuvos istorijai – 67 metai: 1967 m. oficialiai Vilniaus universiteto studentai Kernavėje užkūrė aukuro ugnį. Nuo to laiko galime kalbėti apie šiuolaikę tradiciją, kuri remiasi istoriniu ir etnografiniu paveldu. Taip pamažu išryškėja dievai ir apeigos, kurias atliekame šiandien.

Pagrindiniai dievai – Perkūnas, Laima – gimimo ir likimo deivė, Gabija – ugnies, židinio sergėtoja. Beje, moterų deivių yra daugiau nei vyrų dievų.

– Sakote "mes". O kas jums yra dievas? Kam meldžiatės jūs?

– Pagerbiu Žemyną, Laimą, Perkūną. Negaliu išskirti vieno dievo.

– Krikščioniškasis dievas jums svetimas?

– Taip.

– Kodėl? Asocijuojasi su prievarta, krauju, kryžiumi ir kalaviju atnešta religija?

– Būtent. Ypač tokių asociacijų kyla, kai sutinku po namus vaikštančius ir švento Jėzaus žodžius skelbiančiuosius. Jiems sakau: tai, ką nešate, nešė prieš šimtus metų krauju ir kalaviju. Ir atnešė tikėjimą. Tačiau žmonės yra laisvi, pripažįstame teisę pasirinkti religiją, tikėjimą. Nesame tie, kurie bando atversti krikščionis į senąją, prigimtinę, jų religiją ir tikėjimą. Gyvename Lietuvoje, šventoje mūsų protėvių žemėje, kur daug šventų akmenų, medžių,  šaltinių, upelių, alkakalnių, piliakalnių, kuriuos žmonės atsimena iki šių dienų. Gyvename savo žemėje ir tai mums labai svarbu. Bet kartu nejaučiame priešpriešos iš krikščionimis  savęs laikančių lietuvių, nes sieloje jie jaučia savo šaknis.

– Pas mus daug skausmo, liūdesio, kančios. Baltų kultūroje to nebuvo – ten daugiau šviesos ir džiaugsmo. Tai – krikščionybės įtaka?

– Taip, jūs teisus dėl tradicijų. Nors dabar turbūt net psichologas nepasakys, kodėl lietuviai dabar tokie pavargę, nepatenkinti, niūrūs. Yra įvairių interpretacijų ir sunku pasakyti, kas tai lėmė – krikščionybė, šaltas klimatas, socialiniai, istoriniai dalykai.

– Pasaulyje didėja globalizacija, vartojimas, galingieji savo kultūra, tradicijomis pasiglemžia mažuosius. Esame pusiaukelėje tarp Rytų ir Vakarų. Ar baltų kultūra nėra pasmerkta?

– Esu optimistė. Žmonės, kurie remiasi tradicijomis, jaučia Lietuvos žemės šventumą, labai turtingą paveldą, pasitiki savimi ir tiki lietuvių kuriama dvasine jėga. Ir stengiasi išlaikyti, pratęsti tą gyvybingumą. Senoji, kaip sakome, prigimtinė mūsų religija yra pamatas, kuris neleidžia panirti į pesimizmo liūną.

– Optimizmą skatina ir pastaraisiais metais gausėjantis baltų kultūros gerbėjų būrys?

– Neturime narystės, bet surašymo duomenys rodo, kad per pastaruosius dešimt metų jų padaugėjo penkis kartus.

– Tai – mada ar žmonės pavargo nuo globalizacijos, tamsos?

– Atpažinimas. Jie savo aplinkoje, savyje atpažįsta esminius, mūsų kultūrai būdingus reiškinius.

– Kas tai prabudina?

– Vienas iš prabudimo šaltinių ir yra jūsų minima globalizacija. Tai, kas mus pasiekia iš svetur. Ir kelionės po pasaulį. Pabuvę svetur žmonės atpažįsta savo kultūros vertybes ir jas labiau tausoja.

– Jūs minėjote, kad emigrantai labiau vertina lietuvybę ir baltiškąsias šaknis. Bet kodėl nemažai emigrantų su panieka ir gėda kalba apie Lietuvą? Tai – jų kaukė?

– Labai sunku viską apibendrinti. Žvelgdama iš romuvos matau teigiamus procesus. Žmonės, kurie išvyksta, atranda Lietuvą. Pamenu Rasą, kuri Londone įkūrė romuvą, dažnai važinėdavo į mūsų stovyklas. Ji iš tų emigrantų, kuri nusivylė Lietuva, nerado darbo. Mokėsi svetur, bet per istorijos, religijos pamokas universitete jos klausė, ką ji žino iš savo šalies istorijos, religijos? Pradėjusi domėtis, ir atrado romuvą, pradėjo lankyti stovyklas. Ir prisipažino, kad iš naujo atrado Lietuvą. Ne tą, kurią paliko, bet kitą – su vertybėmis, turtingu paveldu, nuostabiomis liaudies dainomis.

Gaila, kad tik tokiu būdu arba tik išvykę žmonės atranda šventą ir gimtą žemę. Bet žinios apie senąją kultūrą ir prasmingus dalykus sunkiai pasiekia žmones. Reikia ypatingai domėtis, ieškoti ar pajusti pašaukimą.

– Ko ieškote jūs?

– Laiko ir jėgų savyje dar labiau sutelkti romuvos žmonės bendriems tikslams ir eiti toliau protėvių keliu. Ko ieškau asmeniškai aš? Labai sunkus klausimas. Gyvenu ir tuo džiaugiuosi.