Ji – Kauno paveikslų galerijoje vykstančios parodos „Kartūno kodas. Alytaus medvilnės kombinato palikimas“ kuratorė. Didžiausios medvilnės perdirbimo įmonės Baltijos šalyse istoriją atskleidžianti paroda siekia atkoduoti gamyklos palikimą ir atkreipti dėmesį į pramonės atminties tyrimų svarbą visuose Lietuvos regionuose.

Miestas mieste

„Kartūno kodas“ – didelės apimties fabriko tyrimas, pradėtas Alytui rengiantis 2022-aisiais tapti Lietuvos kultūros sostine. Pernai Alytaus kraštotyros muziejuje buvo atidaryta pirmoji paroda, atskleidusi kombinato dailininkų kasdienybę. Papildyta naujais eksponatais, paroda šiemet atkeliavo ir į Kauną.

„Į Alytų po studijų atvykau iš Vilniaus, mano aplinkoje nebuvo žmonių, dirbusių fabrikuose. Tad pirmoji įspūdį palikusi pažintis su Medvilnės kombinatu įvyko, kai čia praktikuotis atlydėjau tekstilės specialybės studentes. Vis dėlto labiausiai įsiminė įspūdžiai jau po įmonės bankroto čia atvykus nusipirkti išparduodamų audinių. Pamačiusi cechų dydį ir gausybę audinių, supratau, koks galingas iš tiesų buvo šis kombinatas. Vykstant tyrimui girdėti alytiškių pasakojimai atskleidė, koks gyvenimas čia iš tikrųjų vyko ir kokią įtaką gamykla turėjo visam miestui“, – pasakoja G. Markevičienė-Žaltė.

Pasak pašnekovės, 1969 m. įkurtas Alytaus medvilnės kombinatas miesto gyventojų skaičių per 30 metų išaugino nuo 11 tūkst. iki 70 tūkst. Iš pradžių reikalingo darbuotojų skaičiaus Alytuje nebuvo, tad čia dirbti suvažiavo specialistai iš aplinkinių rajonų ir kitų Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų. Netgi yra pasakojimų, kaip žmonės iš kaimų, ryte pamelžę karves ir pagirdę gyvulius, autobusu važiuodavo dirbti į kombinatą. Didžiausia medvilnės perdirbimo įmonė Lietuvoje ir Baltijos šalyse užėmė net 16 ha gamybinio ploto. Kombinato aukso amžiuje jame dirbo apie 7 tūkst. darbuotojų – kas dešimtas alytiškis.

J. Mocevičiūtės nuotr.

„Alytus augo kartu su kombinatu. Iš pradžių čia dirbti suvažiavo jauni specialistai, vėliau jie sukūrė šeimas, šiame mieste užaugino vaikus. Tame pačiame fabrike dirbo ištisos šeimos. Yra žinoma, kad viename ceche dirbdavo ir po dešimt ar net daugiau vienos šeimos narių, – atskleidė pašnekovė. – 1980–1990-aisiais tų šeimų nariai, kurių ne mažiau kaip šeši asmenys triūsė kombinate, turėjo teisę šalia kombinato pasodinti po ąžuoliuką Šeimų dinastijų ąžuolyne, kuris yra išlikęs, tik jau be vardinių lentelių.“

Parodos kuratorės teigimu, kombinatas buvo įspūdingo dydžio ir sudėtingumo mechanizmas, kuriame veikė milžiniškas skaičius cechų, įrengimų ir darbuotojų. Tai kelios gamybinės įmonės po vienu stogu, todėl ir vadinamas jis buvo ne fabriku ar gamykla, bet kombinatu. Kombinatą netgi būtų galima pavadinti miestu mieste. Čia dirbantys alytiškiai turėjo savo polikliniką, parduotuvę, sporto maniežą, kassavaitinį laikraštį, kultūros rūmus. Tad buvę darbuotojai pasakoja gyvenę savame pasaulyje ir kartais nė neišeidavę į miestą, nežinodavę, kas jame vyksta.

Alytus augo kartu su kombinatu. Iš pradžių čia dirbti suvažiavo jauni specialistai, vėliau jie sukūrė šeimas, šiame mieste užaugino vaikus.

Kultūros židinys

Alytaus medvilnės kombinatas ne tik padėjo miestui išaugti ir sparčiai vystytis, bet ir užtikrino jo kultūrinius poreikius. 1980 m. Alytuje buvo atidaryti miesto pažiba tapę Medvilnės kombinato kultūros rūmai. Nors jie pirmiausia buvo skirti kombinato darbuotojams, juose lankydavosi ir kiti miestiečiai.

„Iki tol buvęs gana mažas miestas, Alytus turėjo savo kultūrinę bendruomenę ir kultūrai skirtas vietas. Tačiau, miestui staigiai išaugus, to nebeužteko. Tada tuometis kombinato vadovas D. Jakšys priėmė drąsų sprendimą ir pradėjo kultūros rūmų statybas, kurios iš tikrųjų tuo metu buvo nelegalios. Oficialiai tai turėjo būti pagalbinės patalpos – sandėliai, nes valdžia Maskvoje neleido statyti kitokio pastato. Iškilę kultūros rūmai tapo itin svarbiu miestui objektu, kur vykdavo aukščiausio lygio renginiai, spektakliai, koncertai, parodos. Kultūros rūmuose veikė daugiau kaip 30 kombinato darbuotojų kolektyvų, ansamblių, grupių, būrelių, klubų. Čia rinkdavosi chorai, kapelos, teatro trupės, šokių ansambliai, veikė literatų ir bibliofilų būreliai", – vardijo G. Markevičienė-Žaltė.

Dabar rūmuose įsikūręs Alytaus miesto savivaldybės kultūros centras. Puikiai restauruotas pastatas yra vienas iš nedaugelio, išlaikęs sovietinio modernizmo architektūros vidaus interjerą. Įdomu tai, kad kultūros rūmų interjeras puikiai atspindi to laikotarpio prabangą. Tuo metu, anot pašnekovės, tai buvo išties brangus interjeras, liudijantis, kad kombinatas išgyveno savo aukso periodą.

Medvilnės kombinato kultūros rūmuose vykdavo ir kombinato darbuotojams labai svarbios kasmetės Kartūno šventės, įkvėpusios parodos pavadinimą. Šventės metu būdavo pristatomi kombinate austi audiniai, čia sukurti drabužių modeliai. Drabužius demonstruodavo fabriko darbuotojos, būdavo renkama „Mis kartūnas“. Konkurso nugalėtojai būdavo įteikiami prizai, anuomet buvę tikru deficitu.

„Šventėse dalyvaudavo visų cechų darbuotojai – ne tik siuvėjai ar modeliuotojai, bet ir chemikai, mechanikai, administracija. Besirengdamos šventei, konkurse dalyvaujančios moterys nerdavosi iš kailio besistengdamos pasisiūti kuo įdomesnę, išradingesnę medvilninę suknelę, sukurti įsimintinesnį įvaizdį“, – atskleidė parodos kuratorė.

J. Mocevičiūtės nuotr.

Mažosios istorijos

Kaune vykstančioje parodoje didelis dėmesys skiriamas mažosioms istorijoms – per surinktus fabriko kasdienybę menančius daiktus atskleidžiami individualūs darbuotojų pasakojimai. Žvelgiant į šiuos unikalius pasakojimus galima susidaryti ir platesnį vaizdą apie to laikotarpio fabrikų gyvenimą.

„Parodoje eksponuojamas metalinis lagaminėlis – tarsi indas su užsukamu dangteliu, iš pažiūros primenantis diplomato portfelį. Parodai jį paskolinęs žmogus pasakoja, kad lagaminėlis priklausė mechanikos skyriaus viršininkui, jį mechanikai ir pagamino. Šiame lagaminėlyje J. Andropovo valdymo metais, sauso įstatymo laikais, būdavo perduodama tuometė valiuta – alkoholinis gėrimas, kai žmogus norėdavo skyriuje užsisakyti kokį nors gaminį, – pasakoja pašnekovė. – Mechanikos skyriuje dirbo apie 600 darbuotojų, kurie turėdavo aptarnauti ir garantuoti beveik 4 tūkst. staklių ir kitų įrenginių veiklą kombinate. Greta to auksines galvas ir rankas turėję mechanikai gamindavo beveik viską, ko tik reikėdavo miestiečiams. Pavyzdžiui, žigulių detales, kurių trūko. Štai tokią istoriją mums atskleidžia vienas lagaminėlis.“

Eksponuojami ir medvilnės kombinato dailininkių sukurtų audinių projektai, pavyzdžiai, gamyklos audinių katalogai. Jie taip pat pasakoja margų istorijų.

„Alytaus medvilnės kombinato dailininkė Danutė Makarskienė pasakojo, kad 1987 m., Lietuvoje pirmą kartą persodinus širdį, ji per televiziją matė, kad vyras, kuriam buvo persodinta širdis, vilkėjo pižamą iš jos sukurto audinio. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, pirmoji šalies karių patalynė taip pat buvo pasiūta iš D. Makarskienės sukurto audinio“, – atkreipė dėmesį G. Markevičienė-Žaltė.

J. Mocevičiūtės nuotr.

Dailininko vaidmuo

Parodoje G. Markevičienei-Žaltei norėjosi paliesti ir dailininko kombinate vaidmenį. „Kombinate nuolatos vienu metu dirbo dešimt dailininkų profesionalų, baigusių taikomąją dekoratyvinę dailę. Tad jų vaidmuo įmonės sėkmingam pelningumui ir pramonės miesto kultūrai buvo neginčijamai stiprus ir ryškus. Ne tik alytiškiai, bet ir dažnas Lietuvos gyventojas kasdien klojosi Alytaus medvilnės kombinato patalus ar kitaip naudojo jo produkciją, – pastebi pašnekovė. – Dailininkų darbas kombinate yra išties įdomi tema tyrinėti – jie buvo lyg ir kūrybiškai laisvi, bet kartu stipriai apriboti gamybos reikalavimų.“

2022-aisiais Alytuje pristačius pirmąją parodą „Kartūno kodas“, joje buvo skirta daug dėmesio dailininko vaidmeniui kombinate. Pašnekovei norėjosi pažvelgti į taikomosios dailės specialistų reikšmę: koks tas neištrinamas kodas dažų sluoksniu užslėptas audinių dizaino projektuose? Vis dėlto parodoje Kaune šis aspektas atskleidžiamas kiek mažiau.

J. Mocevičiūtės nuotr.

Klestėjimas ir griūtis

Didelę įtaką Alytaus ekonomikai, urbanistikai ir kultūrai daręs medvilnės kombinatas, atkūrus nepriklausomybę, išgyveno ne pačius geriausius laikus. 1993 m. fabrikas buvo reorganizuotas ir pervardytas į akcinę bendrovę „Alytaus tekstilė”.

Įmonei ėmė grasinti globalizacija – Kinijoje išausti 1 t medvilnės kainavo triskart pigiau nei Alytuje. Bendrovę galutinai pakirto 1998 m. įvykęs pardavimo sandoris su Singapūro „Tolaram Group“. Po privatizavimo dalis darbuotojų išėjo patys, dalis buvo atleisti. 2007 m. paskelbtas „Alytaus tekstilės“ bankrotas, atleisti 1 089 darbuotojai. Jie suorganizavo streiką – reikalaudami nesumokėtų atlyginimų, jėga įsiveržė į gamyklos administracijos patalpas ir privertė direktorę pradėti derybas. Šiuo metu buvusiose „Alytaus tekstilės“ patalpose veikia privačios Lietuvos ir užsienio įmonės. 2019 m. dalį buvusių gamyklos pastatų nusiaubė 10 valandų liepsnojęs gaisras, kilęs užsidegus panaudotoms Alytaus padangų perdirbimo gamyklos padangoms.

Medvilnės kombinato klestėjimą ir griūtį puikiai iliustruoja fotografų, sovietmečiu dirbusių šiame fabrike, fotografijos. Vytautas V. Stanionis ir Zita Stankevičienė kombinate įsidarbino 8-ajame dešimtmetyje, o vėliau regėjo ir jo bankrotą.

J. Mocevičiūtės nuotr.

„V. Stanionis kombinate dirbo nuo pirmųjų metų, turėjo čia savo fotolaboratoriją. Rengdama parodą, sužinojau, kad fabrike dirbę fotografai yra išsaugoję negatyvų, yra ir filmuotos medžiagos. Taip paroda pasipildė reikšmingais kadrais. Nors kombinato griūtį užfiksavusios fotografijos pasakoja apie praradimą, profesionalūs fotografai jas pateikia menišku žvilgsniu, atskleisdami virsmo grožį“, – sako G. Markevičienė-Žaltė.

Pasak pašnekovės, paroda įdomi tuo, kad joje nemažai profesionalių fotografijų. Kadangi kombinatas buvo labai didelis, jame kitados vienu metu dirbo net keturi profesionalūs fotografai. Vieni iš jų – jau minėti S. Stanionis ir Z. Stankevičienė, garsūs visoje Lietuvoje. Dirbdami kombinate, fotografai gaudavo įvairių užduočių: nufotografuoti darbuotojus garbės lentai, iliustruoti kombinate leisto kassavaitinio laikraščio „Tekstilininkas“ straipsnius.

Po privatizavimo dalis darbuotojų išėjo patys, dalis buvo atleisti. 2007 m. paskelbtas „Alytaus tekstilės“ bankrotas, atleisti 1 089 darbuotojai.

Parodos kuratorė pastebi, kad miesto pažiba kitados buvusio Medvilnės kombinato praradimas alytiškiams buvo labai skaudus. Kalbama, kad jį buvo galima išsaugoti, tik reikėjo išmintingesnių sprendimų.

„Reorganizuota gamykla jau buvo perorientuota gaminti kitokius audinius – atsparius ugniai, vandeniui, purvui. Buvo ir gana stiprių partnerių Skandinavijoje, netrūko užsakymų. Tačiau įvyko nesėkmingas sandoris su Singapūro įmone, jai sąmoningai stengiantis pašalinti nepatogų konkurentą pasaulinėje rinkoje. Vėliau „Alytaus tekstilę“ įsigijo verslininkai iš Marijampolės, kurie, kaip pasakoja buvę gamyklos darbuotojai ir to meto spauda, siekė pasipelnyti iš įmonės bankroto. Jų tikslas nebuvo gamyklą pastatyti ant kojų ir ją išsaugoti, todėl jie nepriėmė net ir miesto valdžios siūlytos pagalbos. Galiausiai įvyko garsieji darbuotojų streikai ir įmonė galutinai žlugo“, – liūdną kombinato baigtį nupasakojo G. Markevičienė-Žaltė.

Skaudžią istoriją parodoje primena verpėjos chalatėlis. Gamyklos darbuotoja, kuriai jis priklausė, spėjo iš darbo išeiti laiku ir netgi su garbinga išeitine. Tačiau pasilikusiems darbuotojams, kurie buvo įkalbėti dirbti, tikinant, kad įmonė išsilaikys, ne taip pasisekė. Kai kurie jų iki šiol bylinėjasi bandydami atgauti neišmokėtą atlyginimą. Daliai atleistų darbuotojų vėliau buvo sunku susirasti naują darbą dėl siauros specializacijos, vyresnio amžiaus.

J. Mocevičiūtės nuotr.

Palikimas – ateities kartoms

Kaune vykstančią parodą pristato bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“, nuo 2017 m. rengianti parodų ciklą „Didžioji pramonė“. „Mažosios istorijos“ jau daugiau nei penkerius metus tyrinėja Kauno fabrikus, griuvusią sovietmečio pramonę.

„Norime pasiųsti žinutę Kaunui, kad yra labai svarbu išsaugoti prisiminimus, nes, praėjus tam tikram laikui, jie tampa įdomūs, unikalūs. Tad išsaugokite mieste veikusių gamyklų ir jų darbuotojų istorijas, jas perduokite atsakingoms institucijoms, kad išliktų ateities kartoms, – ragina pašnekovė. – Europoje teko matyti ne vieną atvejį, kai nebeveikiančiose įmonėse, fabrikuose ar gamyklose kuriami įspūdingo dydžio pramoninio dizaino muziejai. Stipriai šia kryptimi juda Lenkija. Kodėl gi tokio muziejaus negalėtų atsirasti viename iš Alytaus medvilnės kombinato cechų ar Kaune veikusio fabriko patalpose? Todėl kaupiame eksponatus – jei miestas prisiruoštų turėti pramonės muziejų, jau būtų eksponatų ir nereikėtų remtis tik nuotraukomis.“

G. Markevičienė-Žaltė pastebi, kad Alytaus medvilnės kombinate gaminta produkcija pasiekdavo visos Lietuvos ir Sovietų Sąjungos parduotuves. Todėl parodoje apsilankęs kaunietis greičiausiai ras jam prisiminimų sukeliančių audinių pavyzdžių.

Šioje parodoje įdomu tai, kad joje atskleidžiamos istorijos yra paremtos eksponatais, kurių didžioji dauguma vėliau sugrįš į žmonių namus. Tik keletą eksponatų laikome muziejaus fonduose, o kitus paskolino buvę fabriko darbuotojai, kuriems šie daiktai brangūs. Norėjome juos bent trumpam iš žmonių spintų ištraukti į dienos šviesą ir visiems atskleisti jų istorijas.“

Pasak pašnekovės, parodoje matomi plėšyto popieriaus fragmentai –  lyg trumpam praplėštos, žmonių namuose skausmingai supakuotos ir rengiant parodai į dienos šviesą ištrauktos jau prarastos kombinato istorijos. „Neseniai, ruošiant šį straipsnį, per atsitiktinumą radau išmestus tris šio kombinato dailininkės paveikslus, kuriuos iš atliekų aikštelės nuvežiau tiesiai į muziejaus eksponatų saugyklą. Gaila, kad kasdien viena maža istorija išnyksta“, – pokalbį baigė ji.

Kas? Paroda „Kartūno kodas. Alytaus medvilnės kombinato palikimas“.

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki rugpjūčio 27 d.