– Per pastaruosius dvejus trejus metus daug tapėte – palaipsniui gimė didelė savo apimtimi ir gelme tapybos darbų paroda "Aš ateinu", jos pagrindinė tema – šventumo ieškojimas kasdienybėje. Šiais metais visa galva panirote į "Fluxus" judėjimą – Jurgio Mačiūno dvasioje organizuojate įvairias kūrybines edukacines dirbtuves suaugusiems, šeimoms, vaikams.

– Sako, žmogui ant vieno peties sėdi baltas angelas, kuris girdi jo mintis ir padeda jas realizuoti, ant kito peties – juodas angelas, kuris klauso, ką žmogus sako, ir bando viską apversti aukštyn kojomis. Prisikalbėjau (juokiasi)... Buvau pasimušusi koją, į tarnybą nėjau, laiką leidau su šeima ir labai daug skaičiau istorinės tematikos knygų. Man pasidarė gėda už visą žmonijos istoriją. Įkvėpimu netikiu – imi darbą ir dirbi, bet kai be pertraukų, vos spėjusi baigti vieną drobę skubėdavau imti kitą, supratau – atsivėrė: Kristus atėjo pačiu laiku. Tiek susiklosčiusios gyvenimo sąlygos, tiek tapymo lengvumas – Dievo dovana, be jo pagalbos niekas nevyksta. Atvirai džiaugiausi radusi plačią, gilią ir man labai jautrią temą.

O šiandien yra kaip yra: turiu gražią parodą, kuri keliauja po Lietuvą, svajoju ją pristatyti dar ir Berlyne, būdama namuose pailsėjau, įgijau daug energijos, esu kupina sumanymų. Svarbu veikti, daryti gerus darbus, o ne tinginiauti, depresuoti. Tikiu, kad kas reikia, tas gyvenime ir įvyks, išsipildys, bet, jei gera proga eina pro šalį, kodėl nepaduoti jai rankos?..

Beveik kiekvieną savaitgalį Paveikslų galerijoje vyksta "Fluxus" edukacinės dirbtuvės. Praktinė dalis man labai įdomi – kai įsitrauki, idėjų nestinga, panaudoju ir savo jau užaugusių vaikų žaidimus. Man labai imponuoja fluksiškas požiūris – mąstyti nestereotipiškai, kurti, daryti iš to, kas yra namuose, pirkti – tik kraštutiniu atveju, jei labai ko nors reikia.

Namų stalo žaidimo principu iš spalvoto popieriaus su vaikais sukūrėme lėlių teatrą, susukome filmą "Kelionė aplink pasaulį", sugalvojome ir parašėme jam titrus. Esu sumaniusi spalvinimo knygelę suaugusiesiems. Joje – ne tradicinės visiems įprastos mandalos, o Paveikslų galerijoje eksponuojami tapybos, grafikos darbai su detaliomis metrikomis. Spalvindamas juos žmogus gauna dvigubą naudą: pirma – susipažįsta su muziejaus fondais, meno istorija ir menininkais, spalvų derinimo ypatumais – visapusiškai prasiplečia jo pasaulėžiūra, antra – kaip ir spalvinant mandalas, jis atsipalaiduoja, nurimsta vidumi.

Dovanėlės – tik viena dalis Advento kalendoriaus tradicijų: kiekvieną advento dieną derėtų atlikti ir po kokį gerą darbą.

– Gruodį prasidėjęs adventas ir artėjančios žiemos šventės įkvėpė naujas dirbtuvių temas. Pirmoji, į kurią kvietėte paskutinį lapkričio šeštadienį, – Advento kalendoriaus kūryba. Patarkite, kaip jį pasidaryti...

– Advento kalendorius, kaip ir Advento vainikas, nėra mūsų tautos tradicijos. Ši mada atkeliavo iš Vakarų Europos, Vokietijos, tačiau mūsų šalyje labai greitai ir sėkmingai prigijo. Todėl, manau, ignoruoti jos neverta – geriau ieškoti savitumų, bandyti prisijaukinti. Kol kas Advento kalendoriai – komercinis verslas, juos tėvai savo vaikams perka, o aš siūlau pasidaryti juos patiems taip, kaip mokate, įsivaizduojate, ir iš to, kas namuose po ranka.

Paprasčiausias ir pigiausias būdas panaudoti popierines dėžutes, kad ir nuo degtukų. Spalvotu popieriumi apklijuokite dėžučių viršų, gražią popieriaus skiautelę įklijuokite ir į dugną. Popierius – pigi prekė, galiausiai, spalvingų puslapių galima rasti ir žurnaluose. Dėžutes pritvirtinkite prie standaus kartono lapo – kalendoriaus pagrindo, kurį adatėlėmis ar kitu būdu pritaisykite prie sienos. Jei pagrindui naudosite presuotą kartoną, fanerą, kalendorių galite tiesiog atremti į sieną. Šiuo atveju dėžutės gali būti ir didesnės, ir sunkesnės – metalinės, kartoninės. Jų turėtų būti tiek, kiek adventas turi dienų – 24.

Kita idėja – iš cilindrinių kavos dėžučių ar tualetinio popieriaus viduje esančių kartono ritinėlių suklijuoti eglutę ir į kiekvienos vidų įkišti po supakuotą dovaną. Pats paprasčiausias būdas – maišelius, dėžutes su paruoštomis staigmenomis sukabinti ant gražios šakos ar nuleisti nuo didelio, dekoratyvaus paveikslo rėmo viršaus. Nepamirškite pakuočių sunumeruoti – skaičius atitinka advento dieną ir kalendorių papuošti – tiks iš popieriaus iškarpytos snaigės, sagos, kankorėžiai ir kitos medžiagos – gamtoje rasti ar namuose sukaupti daiktai.

Gyvendami vartotojiškoje aplinkoje įpratome pirkti – tai greičiausias būdas patenkinti savo užgaidas ir poreikius, pamiršome, kad Dievas kiekvienam mūsų davė mažiau ar daugiau kūrybinės fantazijos, išmonės. Žmogus net nenutuokia, kiek gebėjimų jis turi. Kai vesdama praktines edukacijas pradedu rodyti, pasakoti, siūlyti, tarsi atsirakina jo fantazijos durelės: kai yra pagrindas, atsiveria kosmosas. Į įprastus dalykus žiūrėkite netradiciškai, nebanaliai, pavyzdžiui, sukurkite Advento kalendorių visai šeimai – tegu kiekvieną dieną po nedidelę dovanėlę gauna mažylis ir jo mama bei tėtis. Advento kalendorius pralinksmins ir senelį su močiute.

– Didžiausias galvosūkis – ką įdėti į tas dėžutes? Saldainiai, šokoladas – labai įprasta, be to, saldumynai – nesveika, o pirktiniai dalykai – šalti, bedvasiai. Ką patartų Jurgis Mačiūnas?

– Per dieną gauti po vieną saldainį geriau, nei iš karto suvalgyti visą saują – vaikai mokosi susilaikyti, būti kantrūs. Saldainiai nėra sveikas maistas, bet nieko blogo nenutiks, jei keli jų atsiras tarp kitų dalykų. Dovanėle gali būti auksu nudažytas graikinis riešutas ar kankorėžis – eglutės žaisliukas, gražiai parašytas linkėjimas ar pamokanti mintis, koks nors rankdarbėlis ar vėrinys iš veltų vilnos kamuoliukų, papuošalas, darbelis iš sagų. Jei vaikas mažas, į dėželę įdėkite po karoliuką, kurį galite spalvingai išpiešti, dekoruoti veiduku ar užrašyti raidę – taip jis pramoks abėcėlę. Jei mergaitė – skiautelė gražaus audinio ar nėrinio virs nauja suknele lėlei, jei berniukas – nupirkite nedidelę dėlionę ar konstruktorių ir po detalę įdėkite į kiekvieną pakuotę – toks dovanojimo būdas bus įdomesnis, nei gauti viską iš karto.

Dovanėles vaikui suruoškite paslapčia, kad nematytų, tačiau patį Advento kalendorių kurkite visa šeima – turėsite puikų laiką pabūti kartu, pasikalbėti apie kasdienius dalykus ir apie advento, Kūčių, Kalėdų prasmę ir simboliką – svarbu žinoti tradicijų pagrindą, istoriją. Mažiesiems pravartu priminti, kad dovanėlės – tik viena dalis Advento kalendoriaus tradicijų: kiekvieną advento dieną derėtų atlikti ir po kokį gerą darbą.

"Fluxus" edukacinėse dirbtuvėse, kuriose mokysimės daryti dar ir advento vainiką, kalėdinius atvirukus, eglutės žaisliukus, kursime erdvinę prakartėlę, dalyvaus ir Bažnyčios tarnai, todėl kūryba bus ne tik smagus pasibuvimas – ji įgis sakralią prasmę.

– Jūsų vaikai jau užaugę, bet gyvenate kartu su 2,4 metų anūku Adomu. Ar darysite jam Advento kalendorių?

– Nebent spėsiu pabaigti šį, kurį pradėjau siuvinėti ir siūti, kai mano vaikai buvo maži ir dar gyvenome Salake. Tuomet buvo laiko, daug nereikalingų audinių skiaučių, krūvos spalvotų siuvinėjimo siūlų, juostelių, kaspinėlių. Su meile, kruopščiai sukurtas Advento kalendorius gali būti šeimos relikvija, tik, deja, šiandien nedaug kas randa laisvą valandėlę, turi kantrybės, moka siūti, siuvinėti.

Kai gyvenome vienkiemyje, namie ant sienos kabojo vežimo ratas. Visose kultūrose rato simbolika itin gili: jis neturi nei pradžios, nei pabaigos, reiškia beribę erdvę, tobulybę ir amžinybę, yra Dievo simbolis. Ratas buvo ne tik stiprus simbolis, bet ir namų puošmena – priklausomai nuo sezono jį puošėme gėlėmis, žolynais, kitomis gėrybėmis, laukiant žiemos švenčių ant jo atsirasdavo paprastos dovanėles, eglių šakelės, Kalėdų žaisliukai.

– Adventas – ne tik pasninkas, tai metas, kai veriasi visai kita erdvė – dvasinė, jausminė. Kokios mintys jus aplanko šiuo laikotarpiu?

– Tikėjimas mane atrado Salake – atėjo per laukinę gamtą ir gimusius vaikus. Visa šeima puoselėjome tradiciją kas savaitgalį eiti į bažnyčią, grįžus gyventi į Kauną jos pamiršti neleido sūnus. Mėgstu būti bažnyčioje, jausti jos erdvėje tvyrantį sakralumą, kuris nuteikia rimtiems apmąstymams, sielą virpina giesmės – norėčiau išmokti jas giedoti. Dažnai užsuku į Šv.Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčią, dalyvauju rekolekcijose – proga išeiti iš namų, išvalyti mintis, išgryninti jausmus. Tikėjimas duoda stiprybės kasdienybėje, per išbandymus, kuriuos  vadiname nelaimėmis, moko mus būti nuolankius, nepasipūtusius, neprarasti vilties, tikėjimo.

Niekas nesakė, kad gyvenimas bus tik baltas... Reikia savo egoizmą sumažinti: kiek mylime, tiek turime, o laimė – ne turėti, gauti, bet išsaugoti tai, ką jau turi. Deja, šiuolaikiniame pasaulyje vertybių karuselė sukasi pasiutusiu greičiu, madinga girtis: "darau tai, ką noriu". Tuo tarpu reikėtų džiaugtis tuo, kad "nedarau to, ko nenoriu".

Daug ko gyvenime išmokau žiūrėdama kiną, pavyzdžiui, lieti žvakes, kiekvieną kartą prieš valgant persižegnoti ir padėkoti už maistą. Man tai atrodo labai gražus ir prasmingas ritualas – juk į duonos reikę sudėta viskas: ir kūnas, ir siela. Prireikė pusmečio perlaužti save, tai daryti įpratinau ir savo vaikus.

Neišgyvenu dėl savo amžiaus – man senti labai įdomu, juk to dar niekada nedariau. Jaučiuosi be galo laiminga ir mažiausiai du kartus per dieną kartoju: "Koks gražus gyvenimas."