Paryžius – Stambulas – Buenos Airės – Montevidėjus – Stambulas – Kroatija – Vengrija – Lietuva. Tokiu maršrutu lygiai mėnesį su širdies draugu keliavusi A. Kavaliauskaitė pasakoja savo įspūdžius ir patirtus nuotykius.

– Neseniai grįžote iš ilgos kelionės. Papasakokite apie ją.

– Filmuodama reportažus „Emigrantų“ laidai labai dažnai keliauju po Europą, tad laisvalaikiu norisi nukeliauti kažkur toliau. Turime tokią tradiciją – kadangi vasarą darbo nėra tiek daug, visada leidžiamės į ilgą kelionę. Vienais metais keliavome į Balkanus, kitais – į Kaukazą, o šiais metais – į Pietų Ameriką, Balkanus ir net pati nesuprantu, kur. Tai buvo kelionė per pusę pasaulio (juokiasi – LRT.lt). Kelionė truko lygiai mėnesį, nuo birželio 5 iki liepos 5 d.

– Kaip sugalvojote vykti į tokią kelionę?

– Kai tik pradėjau uždirbti pinigus, iškart pradėjau keliauti. Tai yra labai didelis malonumas, labai geras būdas atitrūkti nuo darbų. Mano darbas yra protinis ir gana sunkus, o keliauti ir niekuo nesirūpinti mėnesį ar du, manau, yra geriausia, ką žmogus gali užsidirbti.

Mūsų kelionės tikslas buvo gerai praleisti laiką, išvėdinti galvą ir patirti įvairių dalykų: paragauti kuo daugiau patiekalų, pamatyti įvairių pasirodymų, pvz., tango šokio gatvėje, ar pasiklausyti vietinių muzikantų, pavažinėti dviračiu, pakalbėti ispaniškai, nes moku šią kalbą. O Kroatijoje susitikome su draugais.

– Kiek laiko užtruko planavimas ir maršruto dėliojimas?

– Kelionę iš esmės suplanavo skrydžių tvarkaraštis. Susiplanavome skrydžių datas, o viešbučius visada užsisakome iš vakaro, kad turėtume kuo mažiau įsipareigojimų kur nors vykti. Nes galbūt netikėtai paaiškės, kad dar visai nesinori važiuoti kitur, kur esi suplanavęs.

Kuo mažiau turi išankstinių užsakymų, tuo laisvesnis toje kelionėje jautiesi. Juk atostogos ir yra tas laikas, kai reikia daryti viską, ką nori, žinoma, proto ribose. Paliekame kuo daugiau vietos spontaniškumui. Pvz., netikėtai sutinki žmogų ir jis tampa tavo geru draugu, o tu ryt esi suplanavęs kelionę į Montevidėjų ir turi su tuo draugu išsiskirti. O jei nekeliauji į Montevidėjų, dar gali pabūti.

– Tad labiau esate aktyvių atostogų šalininkė?

– Nesmerkiu tų žmonių, kurie išvažiuoja į Turkiją ir savaitę tiesiog guli prie baseino daugiau nieko neveikdami. Manau, kad visų pirma atostogos turi tikti žmogui; kaip jam patinka, tegul taip ir daro. Aš taip pat kartą esu Turkijoje visą savaitę praleidusi prie baseino ir neiškėlusi kojos iš viešbučio, bet tuo metu jaučiausi labai pavargusi fiziškai ir man reikėjo būtent tokio poilsio.

Šios atostogos buvo ilgos – truko visą mėnesį, tad mes ir pakeliavome, ir pailsėjome paplūdimyje, ir į Lietuvą grįžome laimingi.

– Kuri iš matytų šalių Jums paliko didžiausią įspūdį?

– Turbūt Buenos Airės Argentinoje. Tai yra nuostabus miestas, įsivaizduokite, juk jų liaudies šokis yra tango, kai pas mus – kepurinė, kurios beveik niekas nešoka. O jie šoka visur.

Argentinoje gali nueiti į turgų, rasti kokį paviljoną, jame nusipirkti nuostabų didkepsnį vos už penkis eurus, kuris tirpsta burnoje ir kurio Lietuvoje niekur negautum, nes argentiniečiai turi geriausią pasaulyje mėsą. Ir valgydamas tą nuostabų didkepsnį gali stebėti, kaip vietiniai šoka tango. Ko daugiau gali reikėti?

Ten žmonės labai atsipalaidavę, tame mieste tvyro gera atmosfera. Dar vienas įdomus dalykas – argentiniečiai labai daug skaito. Buenos Airės yra vienas iš miestų, kur gali rasti daugiausiai knygynų pasaulyje. Pas mus ant kiekvieno kampo yra kavinukės kavai išsinešti, o ten – knygynai. Be to, ten dauguma muziejų yra nemokami, kas yra gana neįprasta pas mus.