***

Paprašyta papasakoti įsimintiniausią atostogų nuotykį, A. Kavaliauskaitė prisiminė patirtį susidūrus su keistoka Argentinos viešojo transporto sistema, kurią kelionės metu aprašė socialiniame tinkle „Facebook“.

„Keliaudama laikausi tokios tradicijos – kiekviename dideliame mieste nueinu į šiuolaikinio meno muziejų, ten praleidžiu gerą pusdienį, o paskui sėdžiu muziejaus kavinėj ir po atmintį varinėju tik ką matytus vaizdus – ryškius paveikslus, instaliacijas iš sportinių batelių ir žmones, kurie tuose muziejuose labai gražūs: su Woody Alleno akiniais ir vintažinėmis suknelėmis.

Aplankytų muziejų kolekcija jau nemaža: nuo Prahos iki Glazgo, nuo Bukarešto iki Nicos, Paryžiaus, Londono, net Debreceno ir taip toliau.

Atsikeliu iš ryto ir puošiuosi išvykai į Buenos Airių šiuolaikinio meno centrą. Buenos Airės – milžiniškas miestas. Susirandam žemėlapyje muziejų ir nusprendžiam ten važiuoti viešuoju transportu, nes lig tol važinėjom taksi, kas turbūt nėra pigiausias keliavimo būdas. Pradedu aiškintis, kaip tas transportas veikia. Skaitykite dabar ir mokykitės:

Šalyje, kur cirkuliuoja nenormalus kiekis grynų pesų, viešajame transporte grynųjų nepriima. Autobuse ar metro bilieto nenusipirksi – taip, gali mojuoti savo „Visa Gold“, kiek nori, jie tik pasijuoks. Eini į kažkokį ofisą, nusiperki „Sube“ kortelę ir ją pasipildai. Tų ofisų per visą miestą yra vos vienas kitas. Įlipęs į metro ar autobusą, vairuotojui pasakai savo niekingos kelionės tikslą ir jis nuskaičiuoja reikiamą sumą pinigų.

Kai kurios metro linijos važiuoja tik į vieną pusę. Priklausomai nuo paros meto ir savaitės dienų, to paties numerio autobusas gali keisti maršrutą.

Taigi einam pirkti tos „Sube“ kortelės, o tada jau į muziejų. Išsikeičiam gatvėj dolerius į pesus, randam ofisą rūsy. Ten stovi apsauginis ir eilė, kaip pas mus buvo prie naujojo prekybos centro. Sulaukiu savo šanso, mojuoju „Visa Gold“, o darbuotoja man parodo vidurinį pirštą. Na, gerai, neparodo, bet sako, kad be asmens dokumento jokios kortelės aš negausiu ir dabar turiu eiti pusvalandį atgal į viešbutį ir grįžti pas ją. Bet jau greitai pietūs, be to, dirbam tik iki 16.30 val., tai, žinokit, šiandien turbūt nebesigaus.

Bet labai reikia į muziejų. Siaubingai! Su Šarūnu esam ryžtingi žmonės, nusprendžiam eiti pėsčiomis. Ir mes einam. Neįsivaizduoju, kiek laiko. Gerą valandą tai tikrai. Vos nuklystame nuo maršruto, įsijungiam navigaciją ir varom toliau. Ir tada mes randam muziejų. Kuris nedirba. „Ateikit 7 val. vakaro“, – sako apsaugininkas.

Keturias valandas prasitrinam baruose, nes gi kaip čia nenueisim į tą muziejų, kai jau esam taip arti. Mes – muziejuje! Ir tai yra prasčiausias šiuolaikinio meno muziejus, kokį esu mačiusi. Vaikiški paveikslai, kur visa drobė užpildyta kvadratukais, kažkokios popierinės snaigės ir išvis nieko, kas būtų nors kiek įdomu. Prisiekiu, mano namo laiptinėj įdomiau nei tame muziejuje. Koks niekingas buvo mūsų kelionės tikslas!

Ir čia istorija galėtų baigtis, bet ne. Tada mes nueinam į barą ir randam draugą. Franco yra operatorius statytojas, juokiasi iš tų pačių pokštų, kaip ir mes, ir pasakoja „nesveikas“ istorijas. Draugas – nuostabus, įdomesnis už bet kokį muziejų, rodo mums geriausias Buenos Airių vietas, valgo su mumis didkepsnius ir tiesiog džiugina. Jis irgi buvo tame muziejuje, jautėsi taip pat, kaip mes.

Ir jei dar norisi moralo, tai jis toks: ne vietų, o žmonių reikia ieškoti. O jie jau nusives ten, kur gerai.“