Tai sako žurnalistas, politikos apžvalgininkas, LRT TV naujienų tarnybos vadovas Audrius Matonis.

Jo teigimu, iš kolegų užsienyje tikrai yra ko pasimokyti, tačiau svarbiausia, ko reikia išmokti, – mažiau saviplakos, mat LRT tikrai nuolat tobulėja ir jau daro dalykus, kuriuos kiti dar tik pristato kaip naujienas.

„Būtų kvaila sakyti, kad esame lyderiai, bet mes tikrai ne „lūzeriai“ ir žengiam koja kojon. Tai – tam tikra prasme nedidelės šalies privalumas, mes lankstesni, mūsų inercija truputėlį mažesnė, mes, pamatę kažką naujo, perimti galime greičiau nei koks didelis gigantas“, – mano A. Matonis, išbandęs save tiek radijuje, tiek televizijoje, o dabar jau aštuonerius metus vadovaujantis LRT televizijos naujienų tarnybai.

– Kaip prasidėjo Jūsų, kaip žurnalisto, karjera?

– Tais laikais vidurinėje mokykloje mokėmės tik iki 11 klasės. Paskutiniais metais bandau įsliūkinti į savo kambarį, mama vis dėlto pasigauna tarpduryje ir sako: „Klausyk, Audriau, jau tuoj abitūros egzaminai, kažką turi galvoti, kažkur turi stoti“. Ir aš sakau: „Suprantu, kad kažkur turiu stoti. Suprantu, kad tą būtina daryti, bet kur?“

– Ar tėvai tikėjosi, kad stosite kažkur konkrečiai?

– Mano tėvai buvo ir yra pakankamai liberalūs, jie nebandė man įpiršti kokios muzikos mokyklos ar sporto būrelio, lygiai taip pat nepiršo ir profesijos. Pradėjau svarstyti. Kai kurie dalykai mokykloje gerai sekėsi, kai kurie – visiškai nesisekė: nei chemijos, nei matematikos, nei fizikos normaliai niekada taip ir neišmaniau, šiaip ne taip gaudavau teigiamą pažymį. Mokėjau kalbas. Buvo įdomu istorija. Galvojau – gal anglų kalbą [studijuoti]? Vėliau – gal istoriją? Tačiau abu mano tėvai yra baigę istoriją ir sakė: „Tau paskui iš to reikės duoną valgyti“. Man visada labai romantiška atrodė gydytojo profesija, bet vėlgi – ačiū tėvams, kad nepuoselėjo nepamatuotų iliuzijų ir nesakė „eik į daktarėlius“, kur reikia ir chemiją išmanyti, ir daugybę kitų dalykų, kurių mano smegenys gal nebūtų patempusios.

Ir tada man mama sako: „O tu apie žurnalistiką niekad negalvojai?“ Ir man lyg perkūnas iš giedro dangaus: ei, tiksliai, kodėl aš niekada negalvojau apie žurnalistiką? Taip, aš noriu į žurnalistiką! Po abitūros stojau į Vilniaus universitetą (VU) ir, tiesą pasakius, nelabai gailiuosi. Jei dabar kas paklaustų, ar norėčiau turėti tikresnę, labiau apčiuopiamą profesiją, vienareikšmiškai sakyčiau „taip“: norėčiau mokėti daryti kažką, kas žmonėms iš tikrųjų reikalinga.

– Bet juk dar ne vėlu. Kas tai galėtų būti?

– Provokuojate mane paatvirauti. Prieš kokius ketverius metus susiradau Darbo biržos profesinio mokymo kontaktus – ten rengia ir stalius. Man atrodė, kad būtų įdomu krapštytis, bet viskas pasibaigė net neprasidėjus, nes lankyti kursus reikia dieną, o dieną turiu darbą, kurį reikia dirbti.

– Tik pradėjęs studijuoti iš karto ir supratote, kad ten papuolėte, kad tai – Jūsų rogės?

– Taip, kita vertus, nebuvo su kuo lyginti, kitose rogėse nesėdėjau. Bet taip, studijos Žurnalistikos katedroje (tuo metu taip vadinosi) turbūt buvo pats smagiausias užsiėmimas visame VU.

– Šiuo metu vadovaujate LRT TV naujienų tarnybai, bet esate kūręs ir ne vieną autorinę laidą. Kas įdomiau: vadovauti ar kurti laidas?

– Yra fantastiškas posakis – gerai ten, kur mūsų nėra. Kol nekuri laidos, atrodo, kad tai – labai puikus užsiėmimas, kai kuri, galvoji, kokio velnio čia ėjau, juk turiu normalų darbą, su įprasta rutina, su dalykais, kuriuos išmanau.

Kiekvieną kartą prieš laidą buvo šitas galvos sukimas ir priekaištų lavina: kodėl, kodėl aš tai darau? Bet kai tik išsijungdavo kameros, galvodavau – oh, labai gerai čia pavyko. Kitaip tariant, labai ilgiuosi to adrenalino, kurį gauni sėdėdamas prie mikrofono, ir tų emocijų, kurias gauni bendraudamas su žmogumi prie mikrofono. Vis tiek tai yra truputėlį kitoks bendravimas – tarsi distiliuotas: ir žmogus labiau atsiskleidžia, ir tu didesnes kvotimo galias įjungi, negu šiaip kalbėdamasis laisvalaikiu. Ir kurti laidas, ir vadovauti yra labai gerai ir labai įdomu.

– Su kokiais iššūkiais šiandien susiduriate?

– Dažnai sakau, kad esu apsigimęs tinginys, kurį likimas įmerkė į darboholiko grafiką. Man vis atrodo, kad kai aš rytoj laimėsiu didelį aukso puodą su bent keletu milijonų, tai iš viso nedarysiu nieko. Ir kai žmonės man pradeda kalbėti apie iššūkius, man prasideda alergija, nes žodis „iššūkiai“ mane nervina. Nenoriu iššūkių, bet tie iššūkiai mane kažkodėl patys susiranda, ir puikiai suprantu, kad man jų ieškoti nereikia.

Dabartiniai iššūkiai, jei iš tikrųjų tai galima pavadinti iššūkiais, yra suvokimas, kad LRT TV naujienų tarnyba pagamina iki 14 naujienų laidų per dieną. Per dieną naujienų tarnyba sukuria 8 valandas originalaus eterio. Suvokimas, kad tą reikia padaryti, kad reikia užtikrinti, jog visos laidos pasirodytų laiku, kad būtų kokybiškos, kad naujienos būtų operatyvios, objektyvios, įdomiai pateiktos – tai yra iššūkis ir, patikėkite, pakankamas.

– Kaip atrodo Jūsų darbo diena?

– Jeigu aš dabar viską papasakosiu, tai man atlyginimą gali sumažinti, jei išvis nepasiūlys išeiti į užtarnautą poilsį. Jeigu rimtai, mūsų darbo procesas niekada nenutrūksta, tačiau, jei reikėtų kažkokio atskaitos taško, tai 9 val. naujienų komanda susirenka į susirinkimą, kuriame bandome susidėlioti tos dienos darbus bei tai, kaip atrodys laidos.

– Kiek žmonių susirenka?

– Iš viso naujienų tarnyboje dirba apie 100 žmonių: kartais – 99, kartais – 101. Tai nėra vien tik žurnalistai, o ir įvairių sričių profesionalai. Tai – operatoriai, garso ir vaizdo inžinieriai, žurnalistai, administratoriai, prodiuseriai. Tačiau į susirinkimą ateina apie 20 žmonių, nes kažkas tą dieną nedirba, kažkas jau būna išvažiavęs, kažkas dirbti pradės vakare ir panašiai. Paprastai gali prognozuoti 20–30 proc. įvykių, kai jau išvakarėse žinai, kad įvyks koks posėdis Seime, kuris bus įdomus visuomenei, pvz., apie šeimos sampratą ar pensijų dydį. Gali prognozuoti vyriausybės posėdį, kad atvyksta kokia svarbi persona su vizitu į Lietuvą ar vyksta koks didelis kongresas, forumas ir panašiai. Tokius dalykus gali prognozuoti ir lengvai išsidalinti iš pat ryto darbus. Bet visada žinai, kad nutinka dalykų, kurių neįmanoma prognozuoti. Pvz., ateina STT, pasibeldžia į kokio nors Seimo nario kabinetą ir padaro ten kratą. STT mums vis dar nepraneša iš anksto.

Kai maždaug susidėliojame darbus, kuriuos reikia padaryti, išsidaliname, kas ką darys. Žmonės pas mus gana universalūs, bet vis tiek – vienas daugiau su švietimu dirba, kitas – daugiau su verslu, vienas – su kultūra, kitas – su teisėsauga. Darbai pradedami realizuoti ir nuolat sekamas procesas: o kas gi dar vyksta? Žinoma, mes nuolat naudojamės didžiuliu kiekiu įvairių šaltinių. Jei matome, kad kolegos kažką atkapstė anksčiau nei mes, žinių neklonuojame, tačiau yra dalykų, kai visiškai nesvarbu, kas tai pamatė ir išgirdo, jie svarbūs, nepaisant kažkieno pirmenybės, tad nevagiame kitų įdirbio, bet nespjauname ir naudojamės.