„Aš nuo mažens buvau labai susižavėjusi Ispanija. Sakydavau mamai, kad važiuosiu į Ispaniją ir ištekėsiu už ispano. Kambaryje nusipiešiau palmes, jūrą ir kalnus. Ir daug kartų piešdavau save su gėle plaukuose – grynai tas ispaniškas stilius“, – prisimena Ingrida.

Artimieji manė, kad tai tik vaikiški svaičiojimai, kol vieną dieną Ingrida išskrido į Barseloną pagal studentų mainų programą. Ispanija merginai pasirodė lygiai tokia kaip svajonėse. Šalį ji įsimylėjo iš karto: „Nuvažiavus labai sužavi aplinka ir gal labiau idealizuoji viską, nes, kaip studentei, tau nereikia per daug galvoti, ką dirbsi, – tiesiog studijuoji ir gyveni iš stipendijos. Kita vertus, tą trauką turėjau nuo pat mažens, [...] toks nepaaiškinamas ryšys.“

Net pirmasis Ingridos elektroninis paštas buvo su žodžiu „espanola“ – „ispanė“. Nes taip ją vadindavo draugai. Ir pati mergina, grįžusi iš studijų Barselonoje, jautėsi jau tikra ispanė – pramokusi kalbą ir paragavusi vietinės kultūros.

Kitoks požiūris į amžių

„Emigrantų“ pašnekovė sako nenorėjusi gyventi pagal visiems įprastą grafiką: pirma bakalauro studijos, tada – darbas, vėliau – arba magistras, arba vaikai. Ji sako, kad būtent moterys visuomenės yra spraudžiamos į rėmus, iš jų reikalaujama tiek daug, kad net neįmanoma įgyvendinti: turi būti ir graži, ir išsilavinusi, būtinai susilaukti vaikų, spėti pakeliauti – sąrašą galima tęsti be galo.

„Norėjosi atitrūkti nuo tų reikalavimų. Pavyzdžiui, aš nestudijavau magistrantūros, man sakė – kodėl tu nestudijuoji, o aš sakiau – dar tiksliai nežinau, ar noriu tą patį studijuoti. [...] Norėtųsi, kad duotų daugiau laisvės, kad galėtum pažinti save“, – teigia Ingrida.

Ji sako būtent Ispanijoje atradusi dvasios laisvę, galinti kurti ir gyventi taip, kaip nori ji pati, o ne kažkas kitas.

Vienuolika metų svetur praleidusi pašnekovė teigia, kad baimė, ką pasakys kiti, būdinga ne tik lietuviams, bet ir kitoms tautoms. Tik ispanai jau daugiau visko matę ir gal labiau tolerantiški.

„Ispanai, pavyzdžiui, mano, kad kai tau 30 – tai prasideda tavo gražiausi metai, kai tu jau žinai, ko nori, ko ne, jau pabaigęs kažkokias studijas esi, pakeliavęs, bet realiai esi jaunas žmogus. Dar sako – kokia mergytė. O Lietuvoje 30 metų – tai jau moteris, kuri turi būti kažką pasiekusi, turi turėti butą ar šeimą – visi tie šablonai.

Ispanijoje moterys dabar mažiau tuokiasi, bet jeigu renkasi šeimą, tai maždaug nuo 35-erių pradeda vaikus gimdyti ar netgi ir vėliau. Aš esu mama, bet aš esu praktiškai jauniausia mama. Ispanės gimdo 37–38 ar 40 metų. Labai retai matysi 30 metų ispanę mamą“, – pasakoja emigrantė.

15 skirtingų veiklų

Ingrida išsiskyrusi, viena augina vaiką. Spėja dirbti teismuose, groti gitara, skambinti pianinu. Be to, išleido dvi poezijos knygas ispanų kalba, tuo daug ką nustebindama. Nes universitete ji baigė nieko bendro nei su menais, nei su teismais neturinčias turizmo studijas.

„Kažkada suskaičiavau apie 15 skirtingų veiklų, iš kurių gavau atlyginimą arba kažkokį uždarbį. Atvažiavau norėdama dainuoti, bet pabaigiau turizmo vadybą. Vis dėlto visą laiką turėjau idėją, susijusią su muzika. Nesu baigusi konservatorijos ar kažkokių specialių muzikos mokslų, bet visąlaik jaučiau meilę muzikai ir kūrybai“, – sako Ingrida.

Vertėjaudama Ingrida dažnai susiduria su lietuviais, kurie Ispanijoje pasuko ne pačiais geriausiais keliais – sulaikytaisiais ir įtariamaisiais. Ji dirba su vadinamaisiais Europos arešto orderiais.

Mano darbo esmė – tiesiog stengtis žmogui perteikti visą jam reikalingą informaciją – kad jis žinotų savo teises, kad susikalbėtų, galėtų paklausti.

„Valstybė narė prašo kitos valstybės narės perduoti sulaikytą asmenį, kad šis atsakytų už padarytus nusikaltimus. Tai būna vagystės, narkotikai, ginkluoti užpuolimai, su pinigais susijusios apgavystės. Dažniausiai gal vagystės iš visų tų dalykų“, – pasakoja moteris.

„Mano darbo esmė – tiesiog stengtis žmogui perteikti visą jam reikalingą informaciją – kad jis žinotų savo teises, kad susikalbėtų, galėtų paklausti“, – kalbėdamasi su „Emigrantais“ priduria Ingrida.

Kad lietuviai Ispanijoje garsėja nusikaltimais – jokia naujiena. Ypač anksčiau, po 2000-ųjų, kai į Ispaniją vykdavo pilni automobiliai tautiečių, žinių apie lietuvius kaip nusikaltėlius pasirodydavo itin daug. Ir kai užtarnauji šaliai blogą vardą, paskui, pasak Ingridos, labai sunku tą etiketę nuplėšti.

„Kai esi emigrantas, tai esi kaip ambasadorius toje šalyje, pagal tave vertina kitus. Pvz., mane daug kas pažįsta kaip pirmą lietuvę, sako – visi lietuviai tokie. Aš sakau – nemanau, kad visi lietuviai tokie, nes tu pažįsti žmogų, pažįsti asmenį, kuris savo gyvenimą tvarko vienaip ar kitaip, ir tu negali vertinti visos tautos“, – įsitikinusi Ingrida.

Išleido dvi poezijos knygas

Bet kai grįžta į savo namus visai šalia garsiosios Gran Via gatvės ir menininkų rajono, apie jokius nusikaltimus lietuvė nebegalvoja.

„Poezija mane lydėjo nuo pat vaikystės, aš pirmą eilėraštį parašiau būdama 6 metų. Ir mano mamytė, ir mano sesės rašė poeziją. Būdavo tarsi toks hobis. Aš rašydavau ypatingai [daug], kai emigravau, – rašymas tarsi padėdavo susitikti su savimi, išlieti visus vidinius konfliktus, kurie kyla, kai atsitrauki nuo savo šalies, kai ilgiesi savo artimųjų“, – neslepia Ingrida.

Madride 34 metų emigrantė išleido dvi poezijos rinktines. Pirmajai pasirodyti padėjo leidėjas, kitą lietuvė išleido pati.

Tiražai nedideli, bet Ingrida džiaugiasi, kad jos eiles apskritai kažkas skaito. Be to, jaunąja ispaniškai rašančia poete domisi vis daugiau žmonių.

„Pirmoji knyga buvo išleista 200 egzempliorių, o antroji visiškai neseniai – 100 egzempliorių. Ją per „Amazon“ galima įsigyti. Kol kas jos labai daug nepristatinėju, tik ambasadoje buvo pristatyta, nes tiek dėl darbo, tiek dėl asmeninių reikalų nelabai galėjau tam skirti laiko“, – „Emigrantams“ pasakoja Ingrida.

Paklausta apie sugrįžimą į Kauno rajoną, kur ji užaugo, moteris gūžteli pečiais: „Kaip sakoma, niekada nesakyk niekada, bet šiuo metu neplanuoju. Bet kai žmogus išgyvena tiek daug laiko svetur, net nesiskaito, kad grįžta: tu negrįžti, tu reemigruoji. Nes pasikeiti pats, ir, kai grįžti į Lietuvą, yra dalykų, kurie tau jau sukelia vidinį konfliktą.“

Vienuolika metų svetur praleidusi moteris mano, kad viena iš priežasčių, kodėl užsienyje gyvenantys lietuviai negrįžta namo, yra tai, kad mūsų žiniasklaidoje emigrantai susilaukia per daug kritikos. Jai atrodo, jog Lietuva, tokia nedidelė šalis, kaip tik turėtų akcentuoti, kad visi, kas išvažiavo, yra labai laukiami.