Vis dėlto jų odontologijos ir grožio klinika pagaliau veikia. Tačiau tiek vargo, kiek reikėjo jai įkurti, jie baisiausiame sapne neregėjo. Tikrai nesitikėjo ir tokio tautiečių lietuvaičių elgesio – būta net bandymo reketuoti. Savo patirtais išgyvenimais pora pasidalijo su LRT televizijos laida „Emigrantai“.

„Įsivaizdavau, kad bus daug lengviau. Jeigu būčiau žinojusi, kiek turėsiu ištverti per tuos dvejus metus, turbūt nebūčiau išvažiavusi iš Lietuvos. Negalvojau, kad susidursim su tokiais dalykais, su kuriais iš tikrųjų galėjome nesusidurti. Aš tikiu, kad mums tiesiog nepasisekė“, – sako Oksana.

Lietuvoje Miroslavui priklausė net kelios odontologijos klinikos, grožio salonai, kosmetikos platinimo verslas.

„Grožio salonų ar odontologijos versle sukasi labai dideli pinigai – ne uždarbio pinigai, o investicijų. Kartais į salonus tekdavo investuoti, tarkime, 1,2–1,3 mln. litų, nors atrodydavo, kad ten nieko ypatingo: pastatei pora kėdžių, pakabinai po veidrodį ir viskas – dirba. Tai normalus, rimtas verslas su savo strategija, su savo darbuotojais, jame daug visokių niuansų“, – aiškina Miroslavas.

Visi manė, kad kam jau kam, bet šios istorijos herojams tikrai puikiai sekasi. Juk tiek verslų, tiek pinigų. Tačiau patys jie taip negalvojo. Ir skaičiai sąskaitose kasdien vis mažiau džiugino.

„Lietuvoje buvo 7 grožio salonai su kosmetikos kabinetais, su soliariumais, su daug darbuotojų. Kiekvienas salonas – apie 100 kv. m. Penkios odontologijos klinikos, atskira distribucijos įmonė, kuri prekiaudavo kosmetikos priemonėmis, aprūpindavo salonus. Mes buvome kelių prekės ženklų atstovai Lietuvoje. Mokymų centras – mokindavome visoje Lietuvoje, bet paskutiniu metu daugiausiai Vilniuje. Dantų protezų gamybos laboratorija, mažmeninė prekyba kosmetikos priemonėmis. Savo laiku turėjome daugiau kaip 100 darbuotojų, bet paskui jų mažinome, nes nebuvo nei apyvartų, nei klientų, nei pirkėjų“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovas.

Savo laiku turėjome daugiau kaip 100 darbuotojų, bet paskui jų mažinome, nes nebuvo nei apyvartų, nei klientų, nei pirkėjų.

Miroslavas mano, kad verslai pradėjo griūti dėl to, kad sumažėjo žmonių. Tie, kas anksčiau mokėjo pinigus už jo teikiamas paslaugas, dabar gyvena toje pačioje Anglijoje, Airijoje ar Norvegijoje.

„Na, iki šiol veikia keli salonai, kelios odontologijos klinikos, bet aš jau nusprendžiau juos parduoti – faktiškai viskas parduodama“, – teigia „Emigrantų“ pašnekovas.

Šokiravo darbo sąlygos

Oksana su Miroslavu pora tapo tada, kai vyras visus verslus jau turėjo. Oksana – kosmetologė, dar rengianti ir grožio mokymus. Dabar moteris sako, kad tuo metu jie gyveno ne taip ir blogai. Tačiau būdama šalia, ji matė, kaip vyro verslo reikalai vis prastėja, kol galiausiai abiem kilo emigracijos idėja.

„Gal žmonės pradėjo išvažinėti ir mes pradėjome galvoti – gal verta [...] bandyti kitur, nes [...] čia reikėjo daug daugiau dirbti, kad išlaikytume tą patį gyvenimo lygį“, – sako Oksana.

Ir štai vieną dieną visiškai atsitiktinai Oksana susipažino su mergina, kuri pasiūlė pabandyti dirbti kosmetologe Anglijoje, Mančesterio mieste. Toji mergina metė Oksanai iššūkį, kurio ji tiesiog negalėjo nepriimti.

„Iki šiol prisimenu jos žodžius: tu čia sėdi kaip karalienė, o tu nuvažiuok ten ir pažiūrėsiu, ar ten sugebėsi. Na, ir po truputį pradėjau važinėti, ji suteikė labai daug informacijos, labai daug padėdavo.

Iš pradžių buvo kultūrinis šokas, nes žmonės labai skirtingi, nors iš pradžių neturėjau daug skirtingų tautybių klientų, daugiausia buvo lietuviai, lenkai, latviai. Darbo sąlygos, – kaip jie nekreipia dėmesio į tokius dalykus kaip higiena, švara, interjeras, – irgi buvo šokas. Bet žmonės vis tiek eina ir daro procedūras. Ir tu galėjai uždirbti per savaitę tiek pat, kiek [Lietuvoje] per mėnesį, pusantro, ir tas, aišku, turėjo įtakos [apsispręsti emigruoti]“, – neslepia moteris. 

Vis dėlto paslaugos Lietuvoje, anot Oksanos, dažniausiai yra daug kokybiškesnės nei Anglijoje. Atvykusi į Mančesterį, ji tiesiog negalėjo patikėti, kad šitaip išvis galima dirbti: „Lietuvoje higienos centrai labai vaikšto, žiūri, kad viską gerai darytume, kad įrankiai būtų sterilizuoti. O jie grožio salone, kur daro daugiausia manikiūrus, nagų priauginimus, karpo odeles, nežinojo, ką reiškia sterilizatorius ir niekada jo nenaudojo. Tas labai blogai, nes taip galima pernešti labai daug ligų“, – sako Oksana.

Norėdavosi grįžti į Lietuvą

Kad ir kaip Oksaną šokiravo salonas, kuriame dirbo, ji vis tiek neatsigynė minties, kad su vyru reikėtų pabandyti Anglijoje pradėti verslus. Atrodė, kad čia, Britanijoje, daugiau galimybių ir, savaime aišku, daugiau pinigų.

„Pažiūrėjome, kad žmonių daug, kad perspektyvos čia geresnės. Galbūt labai didelę įtaką man darė vyro verslas, nes aš mačiau, su kokiais sunkumais susiduria darbdaviai, kaip juos spaudžia ir kiek reikalauja. Tiek dirbti, kiek reikėjo jam, – man tai buvo šokas, aš tikrai nenorėjau tokio gyvenimo“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovė.

Tas laikotarpis sunkus buvo visomis prasmėmis, sako Oksana. Jiedu su Miroslavu yra gimę Lietuvoje ir save laiko rusų kilmės lietuvaičiais. Tačiau, kai Rusija užpuolė Ukrainą, Lietuvoje sako pasijutę svetimi. Ir tai tik dar labiau pastūmėjo išvykti: „Prasidėjo visokie nacionaliniai dalykai ir man buvo labai skaudu išgirsti iš kai kurių žmonių, [...], kad visus rusus reikia išžudyti ir išsiųsti į Sibirą.“

Ar verta vykti svetur, Miroslavas su Oksana mąstė ne vienerius metus. Ir štai atėjo diena, kai jie jau sėdėjo lėktuve, skraidinančiame į Angliją.

„Labai sunku atsisakyti to, ką kūrei visą gyvenimą, ir atvažiuoti čia, kur neturi nei namų, nei klientų, nei draugų. Nors galvojom, kad turim, bet pasirodė, kad nelabai. Dėl ateities mes pasiryžome ir čia iškentėjome labai daug negerų ir sunkių momentų, nes norėjosi grįžti į Lietuvą ir mes grįžinėjome, dirbom tenai. Ir kai sėdi savo jaukiame bute, važinėji su gera mašina, turi draugus, tėvus pašonėje ir tau reikia važiuoti čia dėl pinigų ir kažkokios ateities, sėdėti nuomotame šaltame, purviname bute, kur labai drėgna, valgyti spurgas, nes dėl streso reikia užvalgyti, ir kovoti su vietiniais mūsiškiais, tai tikrai labai sudėtinga. Nesinorėjo čia važiuoti“, – neslepia Oksana.

Miroslavas tikina, kad į Angliją bėgo taip pat ir nuo biurokratijos, o labiausiai – nuo korupcijos. Pasak verslininko, Lietuvoje be kyšių nieko nepasieksi.

„Negirdėjau, kad čia būtų kažkokių korupcijų apraiškų. Galbūt čia pati valdžia skatina, kad būtų daugiau susirašinėjimo visokiais laiškais ar panašiai. Lietuvoje korupcija kiekviename žingsnyje, pradedant nuo visokiausių mažiausių tikrintojų ir baigiant teismais, prokurorais, advokatais ir viskuo kitu“, – tikina Miroslavas.