– Ir mes galime būti tikri, kad tai nėra tik žodžiai?

– Mes neturime pagrindo abejoti amerikiečių laikysena pastaruoju metu. Apskritai ypač dabar tai aktualu, kai matyti, kas darosi aplinkui, jeigu mes nebūtume įstoję 2004 metais į NATO, kas būtų buvę su Lietuva, su Baltijos šalimis galime matyti, galime spėti. (...) NATO neturi saugumo įsipareigojimų Ukrainai, NATO, kaip aljansas, neturi vaidmens toje krizėje, nes tai nėra NATO teritorija. Mūsų atveju irgi būtų tas pats atsakymas – mes ne nariai ir iš tikrųjų karinio įsikišimo vargu ar galima tikėtis. Ir matoma, kad tuo metu, kai įstojome, tai buvo akimirka, kuriai mes buvome pasiruošę, bet vis tiek reikėjo politiškai išlaukti, tai amerikiečių vaidmuo tada buvo lemiamas, ir tai reikia mums visiems atsiminti. (...)

– Vasario mėnesį Rusija ir Baltarusija organizuoja jungtines pratybas prie Lenkijos ir Ukrainos valstybių sienų. Prognozuojama, kad šiose pratybose karinių pajėgumų skaičius bus kelis kartus didesnis nei per rudenį vykusias „Zapad“ pratybas. Taip pat Baltarusijoje organizuojamas referendumas dėl Konstitucijos keitimo. Kokios tiesioginės rizikos dėl šių pratybų kyla Ukrainai, Lenkijai, Lietuvai ir kitoms regiono valstybėms?

– Ne tik pratybas reiktų priminti, ką mes ne kartą esame sakę, kad ta šalis de facto jau yra integruota į Rusiją. Kai tai įvyko praėjusią vasarą, kai diktatorius atsiskleidė visiškai, (...) jis labai greitai „pardavė“, kad dėl išlikimo poste ir praktiškai tuos likučius suvereniteto ir nepriklausomybės pasiruošęs paaukoti, kad tik ilgiau išbūtų. Nes irgi jaučia turbūt, kad ilgai išbūti bus labai sunku. Tai dabar ir yra įgyvendinama praktiškai, tai įtvirtins ir referendumas. Faktiškai referendumas gali iš tikrųjų įtvirtinti ir Rusijos pajėgų buvimą pastovų, nes jos atvyks į pratybas, kartu, matyt, Baltarusija atsisakys to nebranduolinio statuso, nes grasinimai buvo, kad dislokuosime branduolinį ginklą ir visi tie likučiai praktiškai, kurie dar likę, bus panaikinti. Tai mes turėsime praktiškai prie savo sienos didesnę Rusijos sieną. (...)

Grasinimai buvo, kad dislokuosime branduolinį ginklą ir visi tie likučiai praktiškai, kurie dar likę, bus panaikinti. Tai mes turėsime praktiškai prie savo sienos didesnę Rusijos sieną.

(...) Ir Rusija visą laiką žiūri į kainą, nes iki tol kaina pasiteisino. O dabar irgi paskaičiavo, kad (Vakarai – ELTA) susiskaldę, nevieningi kai kur, kad karine prasme nereaguosime, ekonomiškai dar klausimas, todėl tai ir naudinga, aš tokias prielaidais daryčiau pagal logiką.

– Su Baltarusijos failu siejasi ir neteisėtų migrantų sukelta krizė. Nors šiuo metu situacija kaip ir yra suvaldyta, tačiau vis dar lieka nemažai klausimų, kuriuos reikia išspręsti. Vienas iš jų tai, kad šiuo metu Lietuvoje vis dar yra apie 2 tūkst. neteisėtų migrantų iš Irako, kurie atsisako grįžti į savo kilmės šalį, o Irakas priima tik tuos savo piliečius, kurie sugrįžti sutinka patys. Šią situaciją bandoma spręsti penkiašalėmis Europos Komisijos, Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos derybomis. Ar tai vienintelis kelias išspręsti šią situaciją?

– Šis klausimas strigs, jeigu nevystysime. Mes tikrai neturėjome kažkokių ypatingų klausimų su Iraku apskritai iki tos krizės, o dabar jie labai intensyvūs: ir visokie vizitai, ir diplomatinės misijos iš Varšuvos. Ką tik pasibaigė misija, kur daugiau kaip 150 dokumentų išduota irakiečiams, kurie potencialiai grįš savanoriškai namo. Tai juda reikalai, bet, aišku, tas ne taip paprasta, tas priverstinis grąžinimas, ir tai ne tik Lietuvos problema. Bet vyksta, procesas, kalbamės. Reikia išsaugoti tą atmosferą tokią savitarpio pagarbos, kokia dabar egzistuoja, suprantant tas jų problemas. (...) Bet per 40 valstybių yra, ne tik Irakas. Su visomis dirbama, su kiekviena, kur turėjome ar neturėjome kažkokių kontaktų, viskas labai detaliai yra išnagrinėta. Ir čia VSAT už migrantų grąžinimą yra atsakinga, bet mūsų diplomatai irgi čia įsitempę dirba. Esmė, aišku, yra Irakas, bet nepasakyčiau, kad viskas yra beviltiška. Yra kalbamasi, nors tai nėra lengva. (...)

Taip kad šiuo metu krizė tikrai yra suvaldyta, bet pasakyti, kad čia jau viskas, galima atsipalaiduoti, tai ne, nes vėlgi kontekstas to, ką prieš tai kalbėjome. Jeigu bus kažkokių karinių veiksmų, tai, be abejo, atitraukiant dėmesį (Baltarusija – ELTA) vėl gali aktyvizuoti tą pabėgėlių srautą.

– Bet ar galima sakyti, kad ši sudėtinga situacija ir būtinybė vystyti dialogą tiek su Iraku, tiek su kitomis neteisėtų migrantų kilmės valstybėmis, taip pat yra proga užmegzti artimesnius diplomatinius santykius?

– Be abejo. Čia jokiu būdu neturiu vietos arogancijai ar kažkokiam pamokslavimui. Kiekviena šalis turi savo savitumų, visa tai reikia suprasti ir visa tai gerbiant atrasti bendrą kontaktą, kuris tikrai yra ir reikia jį branginti. Ir tas dialogas vyksta konstruktyviai, galiu pasakyti, tai nėra tik kalbėjimas. Reikia laiko, bet juda reikalai. Nemažai gi buvo ir sugrąžinta tų pačių irakiečių, ir tai tikrai ne pabaiga. Tai, manau, kad dirbsime ir toliau. O su kuriais migrantais reikės elgtis kitaip, jeigu teismai nuspręs, labai svarbu, kad būtų teisės viršenybė, kad tai nebūtų kažkoks procesas piktnaudžiaujant, ko tikrai neketinama daryti. Ir, aš manau, bus rastas sprendimas.

– Dabartinė Vyriausybė labai daug kritikos sulaukia dėl kilusių įtampų su Kinija, kurios atsirado Lietuvai leidus šalyje veikti Taivaniečių atstovybei. Lietuva daug dėmesio dėl šio klausimo susilaukė tarptautinėje bendruomenėje. Kaip manote, ar šis matomumas atnešė daugiau žalos, ar naudos?

– Tai yra didelė problema ir ji apnuogino daug tokių momentų, kurie kitiems yra mažiau aktualūs. Mums, tiesą sakant, irgi jie labiau netiesiogiai nei tiesiogiai aktualūs. Bet čia toks išbandymas ne tik vertybinis, bet ir praktinis, kiek mes sugebame atremti tas rizikas. Tik gaila, kad tuo išbandymo objektu tapo Lietuva. Mes ne taip seniai pradėjome kalbėti apie Kiniją. Dar prieš kokius 5 metus nebuvo išvis to darbotvarkėje, tada po truputėlį atsirado ir galiausiai pradėta kalbėti. Ir pasimatė, kad labai skirtingos pozicijos, interesai skirtingi. (...) Taip kad girdimumo apie Lietuvą prasme, kaip sakote, sklaida yra didelė pasaulyje, bet tik tiek, kad mums iššūkis nemažas čia dabar dar laukia.

– Tačiau ši situacija dėl Kinijos išryškino dar labiau ir nesusikalbėjimas tarp Prezidentūros ir Vyriausybės. Sunku atsiminti dar tokį Lietuvos užsienio politikos laikotarpį, kad už jos vykdymą ir įgyvendinimą atsakingų asmenų pozicijos taip skyrėsi, visą laiką ta pozicija buvo gana nuosaiki. Ar tai, jūsų manymu, galima vadinti Lietuvos užsienio politikos krize?

– To detaliai nenoriu analizuoti, bet nesutarimas, kuris tampa viešas, tikrai nėra mūsų stiprybės požymis, tai čia kaip minimum. Ir, aišku, reikia rasti pastangų ir tos brandos rasti tą bendrą vardiklį. Tam reikia ir lyderystės, ir pirmiausiai tai suprasti, kad čia buvo iki šiol mūsų stiprioji pusė. Nuo pat Nepriklausomybės aušros, visada buvo skirtumų ir ginčų, ir pykčių, bet saugumo, gynybos, užsienio politikoje visą laiką buvo bendra platforma. Tai aš tikiuosi, kad ir dabar kažkaip atsiras tas supratimas ir šios kliūtys bus įveiktos.