Procedūros niuansai

Po šventinės Prezidento inauguracijos prognozuotas dar vienas politinio šaršalo tarp Gitano Nausėdos ir premjerės Ingridos Šimonytės raundas, šįsyk dėl kai kurių ministrų, prasidėjo anksčiau, nei buvo galima numanyti.

Ministrė pirmininkė, atsisakydama Seime pasakyti kalbą Prezidento inauguracijos proga ir dalyvauti priėmime, labai akivaizdžiai pademonstravo savo požiūrį į G. Nausėdą ir jųdviejų bendradarbiavimą. Nors premjero kalba Prezidento inauguracijoje jokiais teisiniais aktais nėra reglamentuota kaip privaloma, tačiau tokia buvo susiklosčiusi tradicija, o nerašytos taisyklės I. Šimonytės pirmtakai laikėsi. Net ir nejaučiant susižavėjimo vakariniais renginiais, einant tam tikras pareigas jie yra darbo dalis.

Tad jei ir lig šiol nebuvo tikėtasi per likusius šios kadencijos Vyriausybės mėnesius didelės Prezidento ir premjerės bičiulystės, tad dabar juo labiau, ypač prisiminus, kad G. Nausėda garsėja kaip asmuo,  itin gerai prisimenantis jam nemalonius dalykus.

Po Vyriausybės įgaliojimų grąžinimo ir suteikimo jai laikinai eiti pareigas prezidentas turi pateikti premjero kandidatūrą Seimui, o šiam ją patvirtinus, laukti siūlomų ministrų sąrašo. Po 1998 m. Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimo Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas vadinamas mandagumo procedūra ir prezidentas negali neteikti ligtolinio premjero kandidatūros, tačiau gali nepatvirtinti ministrų.

Paralelės: 2004 m. liepos 12 d. į prezidentūrą grįžęs V. Adamkus Vyriausybėje nieko nekeitė. Laiko atžvilgiu situacija buvo analogiška dabartinei: iki Seimo rinkimų likę trys mėnesiai. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Pirmi prie giljotinos

G. Nausėda ne kartą yra pareiškęs, kad tokio, koks yra, ministrų kabineto nelaimins, o jo patarėjai minėjo, kad gali būti keičiami net keli. Politologai ir politikai spėliojo tik dėl vieno: kiek tose kalbose buvo rinkiminio šou, o kiek realių ketinimų versti ką nors iš posto ir ieškoti naujų ministrų, kai iki rinkimų likę trys mėnesiai.

Prezidento rinkimų įkarštyje G. Nausėda net yra mestelėjęs, kad ir premjerė nebūtinai ja liks, nes dabar Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija gali šiek tiek kitaip pažiūrėti į koalicinį bendradarbiavimą. Kaip žinia, mažieji koalicijos broliai Tėvynės sajungos-Krikščionių demokratų ketverius metus gerokai ignoruoti, ką artėjant Seimo rinkimams vis dažniau primena.

Tačiau norinčiųjų būti premjerais keliems mėnesiams nėra nei tarp valdančiųjų, nei tarp opozicijos, tad kažin ar Seimas imtųsi versti I. Šimonytę ir formuoti naują Vyriausybę. Bet dėl atskirų ministrų tarp premjerės ir Prezidento gali užvirti žūtbūtinė kova.

Tiesa, ir be Prezidento įsikišimo ką tik pasikeitė du ministrai. Socialinės apsaugos ir darbo ministre buvusi Monika Navickienė posto neteko paaiškėjus, kad ji pasiskraidė privačiu abejotinos reputacijos verslininkų lėktuvu, o Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai vadovavęs Gintautas Jakštas po skandalų dėl tarpinių patikrinimų ir nesutarimų su premjerės komanda atsistatydino pats. Jei būtų to nepadaręs, būtų buvęs pirmoje eilėje prie Prezidento giljotinos.

Dabar joje – žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas. G. Nausėda yra sakęs, kad jeigu šis nesugebės atsakyti į klausimus, gali jo netvirtinti Vyriausybėje.

Prezidento simpatijos nuo pat kadencijos pradžios nejautė ir sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys, tačiau, nurimus COVID-19 pandemijai, pritilo ir kritika jam. Vis dėlto dabar socialdemokratai ragina šalies vadovą pasinaudoti savo teise reikalauti Vyriausybės sudėties atnaujinimo ir pakeisti A. Dulkį.

Tarp dažniausiai susilaukiančių kritikos yra ir energetikos ministras Dainius Kreivys, aplinkos – Simonas Gentvilas, vidaus reikalų – Agnė Bilotaitė.

Net ir dalis opozicijos sako: tikrai būtų ką keisti, bet ar verta likus trims mėnesiams iki rinkimų?

Lig šiol Vyriausybių pokyčiai išrinkus prezidentą buvo labai skirtingi: kartą keitėsi net premjeras, o kartą viskas liko kaip buvę.

Juolab kad ministrų keliems mėnesiams keitimas ar nekeitimas – ne pati svarbiausia bendro paskyrimų paketo dalis: dabar ir Prezidentui, ir valdantiesiems, ir opozicijai kur kas svarbiau, kaip pavyks sutarti dėl eurokomisaro kandidatūros.

Premjeras žiemai

Lig šiol Vyriausybių pokyčiai po prezidento išrinkimo buvo labai skirtingi: net nuo premjero pakeitimo iki nė vieno ministro. Dažniausiai portfelius ministerijų vadovai prarasdavo, nes naujojo valstybės vadovo netenkino situacija toje srityje ir pastangos ją gerinti. Pats nestabiliausias – sveikatos apsaugos ministro postas, net keturi jų tęsti darbo atnaujintoje Vyriausybėje pakviesti nebuvo.

Didžiausias virsmas nutiko išrinkus pirmąjį po Nepriklausomybės atkūrimo prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską. 1993-iaisiais pasikeitė premjeras, vadinasi, ir visa Vyriausybė. Tačiau jokio skandalo tame nebuvo: Bronislovas Lubys ministru pirmininku buvo sutikęs būti laikinai būtent iki prezidento inauguracijos.

Laikas tuo metu buvo įtemptas ir politiniu, ir ekonominiu aspektu. Dėl dešiniųjų ir kairiųjų konflikto Seime 1992-ųjų rudenį nutarta sušaukti pirmalaikius rinkimus. Juos laimėjusios Demokratinės darbo partijos lyderis A. M. Brazauskas tapo Seimo pirmininku ir pagal Konstituciją laikinai ėjo prezidento pareigas. Premjero pareigų paprašyta imtis ligtolinio vicepremjero B. Lubio. Šis sutiko juo būti nepilnus keturis mėnesius, kad padėtų ekonominius sunkumus patiriančiai Lietuvai išgyventi žiemą. Valstybės vadovu buvo išrinktas A. M. Brazauskas, o kitą dieną po jo inauguracijos B. Lubys Seime atsistatydino, nors prezidentas jo ir prašė tęsti darbą. B. Lubys sakė norintis dirbti jam artimesnėje srityje – grįžo vadovauti „Achemai“.

Naujos Vyriausybės vadovu tapo Adolfas Šleževičius. Joje nebebuvo keturių iš septyniolikos ankstesnių ministrų. Tiesa, tai buvo laikas, kai keitėsi ministrų kabineto narių skaičius ir ministerijų pavadinimai, tad kai kurių pozicijų tiesiog nebeliko.

Nors dar buvo likusi didžioji dalis kadencijos – po Seimo rinkimų dar nebuvo praėję nė pusmečio, bet iki kitų A. Šleževičiaus ministrų kabinetas neišsilaikė. Niekas per daug tuo nesistebėjo: atgavusi nepriklausomybę per pirmuosius vienuolika metų Lietuva turėjo net vienuolika Vyriausybių.

Eilė: jau pakeitus švietimo, mokslo ir sporto ministrą labiausiai tikėtina, kad posto gali netekti Žemės ūkio ministerijai vadovaujantis K. Navickas. / P. Peleckio / BNS nuotr.

Pasitikėjimą prarado

1998 m. sausio 4-ąją prezidentu išrinktas V. Adamkus. Jau po kelių dienų, sausio 10-ąją, KT paskelbė, kad naujai prisiekęs prezidentas neturi didelių teisių įgaliojimus grąžinusio premjero atžvilgiu. Valstybės vadovas privalo teikti Seimui jo kandidatūrą ir, jei parlamentarai pritaria, privalo paskirti tą patį premjerą. Paskui jiedu turi rasti sutarimą dėl ministrų.

Gedimino Vagnoriaus Vyriausybė, kurią atėjęs į postą rado V. Adamkus, stipriai pasikeitė: postų neteko penki iš septyniolikos ministrų. Tiesa, tada tęsėsi ministerijų jungimo ar atskyrimo procesai, o Europos reikalų bei Ryšių ir informatikos ministerijų visai neliko.

Ne dėl visų ministrų iš karto pavyko sutarti: V. Adamkus atsisakė patvirtinti premjero teiktą Zigmo Zinkevičiaus kandidatūrą į švietimo ir mokslo ministrus, tad Vyriausybė patvirtinta be šios ministerijos vadovo. Po mėnesio su trupučiu juo paskirtas Kornelijus Platelis.

Nors po šio ministrų kabineto performavimo iki Seimo rinkimų buvo likę dar apie pustrečių metų, tačiau ir šiai Vyriausybei nebuvo lemta išbūti visos kadencijos.

Dabartinių Prezidento ir premjerės santykiai neatrodo draugiški, bet yra buvę dar blogiau. V. Adamkus savo viešame pareiškime rašė, kad atnaujintam ministrų kabinetui suteikė pasitikėjimo kreditą, gali ir toliau konstruktyviai dirbti su dauguma paskirtų ministrų. Vis dėlto jis ėmęs jausti ir kai kurių politikų pastangas ne bendrai dirbti, bet manipuliuoti juo, o ministras pirmininkas nebenori girdėti kitų išsakomų argumentų, politiškai ir ūkiškai abejotinų sprendimų nebeįstengia paaiškinti.

V. Adamkus rašė, kad G. Vagnorius pradėjo atvirą kovą su Prezidento institucija: „Šioje kovoje nevengiama valstybės vadovo įžeidinėjimų, pačios valstybės ir jos piliečių žeminimo. Praėjusią savaitę praktiškai uždraudęs valstybės pareigūnams bendrauti su Respublikos prezidentu ir piliečiais, šį draudimą paskelbęs iš Seimo tribūnos, premjeras peržengė demokratinės vyriausybės vadovui leistiną ribą. […] Ne mažesnę grėsmę jai kelia ir pastarųjų dienų premjero mėginimai savaip aiškinti Konstituciją, Vyriausybės nutarimais apibrėžti valstybės vadovo kompetenciją, jo teisę gauti reikalingą informaciją. […] Ministro pirmininko vadovavimas Vyriausybei man, kaip Respublikos prezidentui, yra nepriimtinas, aš jo veikla nebepasitikiu.“

Premjerui kritiką žėrė ne tik prezidentas, bet ir patys valdantieji. 1999 m. gegužę G. Vagnoriaus Vyriausybė atsistatydino.

Patys stabiliausiai

2003-ųjų vasarį Rolandui Paksui laimėjus prezidento rinkimus A. M. Brazausko Vyriausybei iki kadencijos pabaigos buvo likę daugiau kaip pusantrų metų. Nors prognozuota, kad portfelių neteks trys socialliberalų deleguoti ministrai, jį prarado tik vienas – sveikatos apsaugos – Konstantinas Romualdas Dobrovolskis. Jį pakeitė Juozas Olekas.

Netrukus ir pats R. Paksas liko be posto. Po neeilinių rinkimų į prezidentūrą 2004 m. liepos 12-ąją grįžęs V. Adamkus A. M. Brazausko Vyriausybėje nepakeitė nė vieno ministro. Laiko atžvilgiu situacija buvo analogiška dabartinei: iki Seimo rinkimų buvo likę trys mėnesiai. Imtis revoliucijų – ne laikas.

Išeitis: 2014 m. antrai kadencijai išrinkus D. Grybauskaitę, jai pirmai teko išbandyti situaciją, kai įgaliojimus jai grąžino jau jos pačios patvirtinta Vyriausybė. / P. Peleckio / BNS nuotr.

Juodieji sąrašai

2009 m. prezidento postą iškovojusi Dalia Grybauskaitė, atrodė, Andriaus Kubiliaus Vyriausybę prasijos labiau. Vyriausybė buvo tik pradėjusi kadenciją – dirbusi kiek daugiau nei pusmetį. Finansų krizės metu išrinkta prezidentė sakė, kad pirmiausia vertins finansų, socialinės apsaugos, sveikatos, ūkio ir energetikos ministrų profesionalumą, nes šios sritys tokiu metu yra aktualiausios ir sudėtingiausios. Vos išrinkta ji įspėjo reikalausianti įtikinamos veiksmų strategijos, o jos sprendimai bus labai greiti – arba ministras taiso padėtį ir klaidas, arba jis lieka be portfelio.

Vis dėlto pokyčiai Vyriausybėje nebuvo dideli: socialinės apsaugos ir darbo ministras Rimantas Jonas Dagys pakeistas Donatu Jankausku. O Finansų ministerijai vadovavęs Algirdas Šemeta, galima sakyti, net pakeltas pareigose – jis pakeitė D. Grybauskaitę eurokomisaro poste. Bet buvo vieša paslaptis, kad taip jis išsiųstas auksinėn tremtin, nes prezidentė nepageidavo jo Vyriausybėje. Naująja finansų ministre tapo I. Šimonytė.

2014 m. antrai kadencijai išrinkus D. Grybauskaitę jai pirmai teko išbandyti situaciją, kai įgaliojimus jai grąžino jau jos pačios patvirtinta Vyriausybė, dirbanti vos pusantrų metų.

D. Grybauskaitė pareiškė, kad netvirtins ministrais tų, kurie nenorės atleisti viceministrų, patekusių į vadinamąjį juodąjį sąrašą, jos prašymu sudarytą pagal Specialiųjų tyrimų tarnybos duomenis. Abejonių dėl skaidrumo kėlė net devyni viceministrai iš penkių ministerijų.

Taip A. Butkevičiaus Vyriausybėje neliko žemės ūkio ministro Vigilijaus Juknos, o netrukus ir energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus.

Pasikeitė ir Sveikatos apsaugos ministerijos vadovas, bet dėl kitos priežasties: Vytenis Povilas Andriukaitis deleguotas į Europos Komisiją, mažai kas abejojo, kad dėl panašios priežasties, kaip ir jo pirmtakas A. Šemeta.

Keitėsi koalicija

2019 m. išrinktas pirmai kadencijai G. Nausėda pareiškė tikrai matantis ministrų, kuriuos būtų galima pakeisti, buvo paminėjęs, kad daugiau klausimų turėtų socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Kukuraičiui ir žemės ūkio – Giedriui Surpliui. L. Kukuraitis portfelį išsaugojo.

Tačiau performuotoje Vyriausybėje G. Surplio ir dar dviejų ministrų neliko. Bet tai labiausiai lėmė ne Prezidento pageidavimai juos keisti, o pokyčiai valdančiojoje koalicijoje: naujiesiems jos partneriams Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai reikėjo duoti postų.

Iki kadencijos pabaigos Vyriausybei anuomet buvo likę pusantrų metų. Dabar situacija kitokia: šiam ministrų kabinetui liko keli mėnesiai. Be to, I. Šimonytės Vyriausybę G. Nausėda ne gavo kaip palikimą, o pats yra patvirtinęs.