– Kaip jums prasidėjo vasario 24-oji, Rusijos agresyvaus įsibrovimo į Ukrainą diena?

– Aš kartu su šeima atvykau į Lietuvą neseniai, šių metų vasario 3-iąją, ir, žinoma, nors padėtis buvo įtempta dėl Rusijos spaudimo nuo praėjusių metų vidurio, mes vis dėlto tikėjomės, kad tokios tragedijos, tokio brutalaus užpuolimo nebus. Šiam darbui aš rengiausi dar nuo praėjusių metų pabaigos, nuo spalio, nes turėjau didelį santykių su Lietuva plėtojimo planą, bet visus šiuos planus karas radikaliai pakeitė.

Vasario 23-ioji ir 24-oji buvo labai aktyvios dienos, susijusios su politiniu dialogu tarp Ukrainos ir Lietuvos. Lietuva – vienas svarbiausių, ištikimiausių, strateginių Ukrainos partnerių. Vasario 23-iąją buvo suplanuotas Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos vizitas į Ukrainą. Ir jis įvyko. Aš, kaip ambasadorius, ketinau atvykti į Ukrainą kartu su Prezidentu, todėl antradienį, vasario 22-ąją, nusipirkau bilietą, susirinkau daiktus ir vakare išvažiavau į Vilniaus oro uostą, kad išskrisčiau į Kijevą. Tačiau dėl techninių priežasčių reisas buvo atšauktas.

Vasario 24-ąją buvo suplanuotas Baltijos valstybių, mūsų artimiausių draugų: Lietuvos, Latvijos ir Estijos, užsienio reikalų ministrų vizitas. Tai buvo paramos vizitas, nes tuo metu įtampa augo.

Aš vėl nusipirkau bilietą, tai buvo reisas vasario 24-osios rytą. 5 valandą ryto pakeliui į oro uostą sužinojau, kad prasidėjo agresija, karas, bombardavimai. Kai atvykau į oro uostą, pamačiau, kad visi reisai į Ukrainą atšaukti. Išsyk nuvažiavau į ambasadą, surinkau diplomatus, visi jau žinojo, kas vyksta. Mes iš karto pradėjome planuoti, kokių priemonių reikia imtis.

– Kokią turite informaciją apie atvykusių į Lietuvą ukrainiečių skaičių, kiek išvyko ir kas vyksta dabar?

– Šiandien Lietuvoje yra kiek daugiau nei 67 tūkstančiai ukrainiečių. Daugiausia tų, kurie atvyko per pirmuosius tris mėnesius nuo didelio masto karo pradžios. Pirmosiomis dienomis ir savaitėmis rusų kariuomenė aktyviai skverbėsi pirmyn, daugelis buvo priversti išvykti į užsienį arba į Vakarų Ukrainą. Tuo metu į Lietuvą atvyko dauguma žmonių, vėliau ši dinamika labai sumenko, bet vis tiek išlieka 100–200 žmonių per dieną.

Daugiausia tai yra moterys, kurių vidutinis amžius 45 metai, apie 23 tūkstančiai vaikų, yra ir vyresnių nei 65 metų ukrainiečių.

– Ir tikriausiai dauguma jų lieka Vilniuje?

– Ne tik Vilniuje. Ir Klaipėdoje, ir Kaune, Šiauliuose, Visagine. Ne mažiau kaip pusė šių žmonių sulaukė svarios paramos iš lietuvių, valdžios, savanoriškų organizacijų, jei neklystu, apie 30 tūkstančių žmonių buvo aprūpinti būstu.

Į Lietuvą atvyko 2 182 mokytojai, 1 203 studentai siekia bakalauro laipsnio Lietuvos aukštosiose mokyklose, 153 studijuoja magistrantūroje.

– Kas pasikeitė ambasados veikloje prasidėjus didelio masto karui?

– Karas pakeitė visą prioritetų struktūrą. Ambasados kolektyvas nedidelis – iš viso 8 diplomatai, įskaitant mane. Todėl, kaip suprantate, mes galime teikti tik ribotą pagalbą. Atsižvelgdami į savo negausius resursus, turime aiškiai struktūrizuoti mūsų prioritetus. Nuo pirmos didelio karo dienos mūsų prioritetas buvo politinis Rusijos agresijos sustabdymas – tai svarbiausias visame pasaulyje dirbančių Ukrainos diplomatų uždavinys – veikla tarptautinėse organizacijose, reagavimas į įvykius, sankcijų Rusijai skelbimas. Antras pagal svarbą uždavinys – aprūpinti kariuomenę viskuo, kas būtina.

– Ar ambasada bendradarbiauja su savanoriais?

– Šis karas parodė, kad jis neatitinka klasikinio požiūrio. Mes aktyviai bendradarbiaujame su Lietuvos vyriausybe ne tik dabar, bet ir iki karo. Lietuva mus labai palaiko nuo 2014 metų, pirmosios priešlėktuvinės gynybos artimojo nuotolio raketos "Stinger" atkeliavo iš Lietuvos likus vos kelioms dienoms iki karo (2022 metų – L.B.). Dabar daug kas pasikeitė, nes, kaip matome, ir paprasti žmonės gali rinkti aukas ir pirkti tokius aukštųjų technologijų ginklus kaip dronai. Čia lietuviai buvo pirmieji. Andrius Tapinas buvo šios kampanijos iniciatoriumi, surinko lėšų ir toliau tęsia šią veiklą – už ką mes jam esame labai dėkingi. Labai svarbios ir savanoriškos organizacijos. Tokios organizacijos kaip "Blue / Yellow" ir Jonas Ohmanas daug nuveikia – renka pinigus, randa prekes. Nuo karo pradžios ėmė pastebimai trūkti apsauginių liemenių, šalmų. Ukrainiečiai masiškai ėjo į teritorinę gynybą, todėl pirmaisiais karo mėnesiais mes kartu su savanoriais ieškojome apsauginių liemenių, šalmų, vaistinėlių, nes Ukrainos teritorinė gynyba kasdien pagausėdavo keliais tūkstančiais žmonių.

– Kokias ukrainiečiams Lietuvoje iškilusias problemas sprendžia ambasada?

– Kadangi ambasados personalas nedidelis, mes sprendžiame sistemines problemas, kurios iškyla daugumai ukrainiečių. Pavyzdžiui, sunkumai gauti išsilavinimą. Ukrainiečiai nėra pabėgėliai, jie – priverstinai perkelti asmenys, tokia būsena yra laikina, šį statusą jie gavo Europoje. Mes norėjome, kad moksleiviai neprarastų šių mokslo metų, siekėme sudaryti galimybę bent jau šeštadieninėse mokyklose didžiuosiuose miestuose ukrainiečių kalba mokytis pagal ukrainietišką programą. Mes radome mokytojų, vadybininkų ir tai pradėjo veikti Vilniuje kovo pabaigoje. Tai yra vaikai lankė lietuviškas mokyklas, o šeštadieniais ukrainietišką, šios pamokos suteikė jiems galimybę birželį gauti ukrainietiškus pažymėjimus ir atestatus. Birželį supratome, kad būtina ieškoti galimybių ukrainiečiams įkurti visavertes penkių dienų mokyklas. Reikėjo išspręsti daug problemų: rasti patalpas, gauti licencijas pagal galiojančius įstatymus, įregistruoti šias mokyklas, parašyti programas – tai atlikti mums padeda Lietuvos valdžia. Kokia padėtis šiandien? Mes turime kelis projektus, vienas jų – tarptautinė ukrainietiška mokykla, kuri praėjusiais mokslo metais veikė šeštadieniais, o dabar mes pasiekėme baigiamąjį licencijų gavimo Vilniuje ir Klaipėdoje etapą. Ir vaikai jau mokosi šiose mokyklose.

– Daugelis ukrainiečių į Lietuvą atvyko be dokumentų arba su "vidaus" ukrainietišku pasu, neturi užsienio paso, o kai kuriems baigėsi tokių pasų galiojimo terminas. Kaip ambasada gali padėti gauti naujus dokumentus?

– Laikinasis pažymėjimas dėl humanitarinių priežasčių ukrainiečiams bus pratęstas visoje Europoje dar vieneriems metams. Toks politinis sprendimas neseniai buvo priimtas Briuselyje. Mes dirbsime kartu su Lietuvos Vyriausybe ir, manau, nuspręsime, kaip šį procesą padaryti ukrainiečiams maksimaliai lengvą ir supaprastintą. Kiti jūsų iškelti klausimai nepriklauso Ukrainos ambasados Lietuvoje, Lenkijoje ar dar kur nors kitur kompetencijai. Visos šios eilės yra susijusios su centrinių valdžios organų pralaidumo pajėgumu. Tai yra ši elektroninė eilė yra ne į ambasadą, ji formuojasi Migracijos tarnyboje arba Ukrainos vidaus reikalų ministerijoje. Mes esame ryšio grandis ir teikiame informaciją, kaip tai padaryti. Mes kreipiamės į visus ukrainiečius, kad prieš skambindami ar užsirašydami pas konsulą apsilankytų ambasados, URM arba VRM interneto tinklalapiuose. Patikėkite, ten rasite 90 proc. atsakymų į visus klausimus.

– O ką daryti tiems, kurie dabar neturi galimybės prisijungti prie interneto arba turi seno modelio telefonus?

– Jiems būtina dabar pateikti paraišką šiems naujiems dokumentams. Mes nieko negalime padaryti su šiomis eilėmis, nes tai – sisteminis klausimas ir jis yra sprendžiamas Ukrainoje. Kaip žinote, Vidaus reikalų ministerija, Migracijos tarnyba atidaro naujus aptarnavimo centrus, pavyzdžiui, toks centras buvo atidarytas Varšuvoje. Tai yra imamasi konkrečių žingsnių, bet šiandien padėtis yra tokia, kokia yra.

Nei ambasada, nei aš, kaip ambasadorius, negalime kištis į eilę ir padėti konkrečiam žmogui. Mes galime padaryti tai, ką ir kiekvienas ukrainietis, – ieškoti galimybių, lankytis interneto tinklalapiuose naktį, kai atsiranda galimybė prisijungti. Mano patarimas visiems žmonėms – užsirašykite į eilę, net jai tai būtų kitų metų balandis ar gegužė, bet jūs jau būsite eilėje ir, pasitaikius pirmai galimybei, kai per mėnesį bus pagaminama daugiau pasų, eilė judės sparčiau. Nereikia laukti.

– Mes su optimizmu žvelgiame į ateitį ir tikime mūsų pergale. Ar yra kokių nors bendrų su Lietuva projektų, susijusių su Ukrainos atkūrimu?

– Šalies atkūrimas – tai ketvirtas mūsų darbo prioritetas. Tuo mes aktyviai užsiimame Lietuvoje. Yra dvi Atkūrimo programos. Pirmoji – Didysis atkūrimas, kuris prasidės, kai baigsis kovos veiksmai. Tačiau yra ir trumpalaikių uždavinių, nedidelių projektų, kuriuos reikia spręsti jau dabar, nelaukiant karo pabaigos. Lietuvos Vyriausybė viena pirmųjų Europoje rugpjūtį išnagrinėjo mūsų projektus ir išrinko keturis, kuriuos ėmėsi skubiai įgyvendinti. Pirmasis – visiška pirmosios Borodiankos specializuotos mokyklos rekonstrukcija, antrasis – 36 modulinių namų Borodiankoje statyba, juos ketinama baigti iki žiemos. Trečiasis projektas – vaikų darželio Irpinėje rekonstrukcija. Ir ketvirtasis – sugriauto tilto per Trubežo upelį Kijevo srityje, jungiančio Kijevo ir Sumų sritis, atstatymas. Šis tiltas yra svarbus sričių logistikai, ir lietuviai, išnagrinėję šį projektą, skyrė lėšų ir už savo pinigus atstatys tiltą. Šie projektai jau pradėti įgyvendinti. Nėra problemų, kurių mes nepajėgtume išspręsti, svarbu yra kovoti ir būti aktyviems.

Projektas „Sveiki atvykę į Lietuva“ iš dalies finansuojamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšomis.