Kad mūsų vaikai augtų laimingi, kad apsaugotume Lietuvos žmones, būtina bendram reikalui išjudinti ministerijų pajėgas, savivaldybes, bendruomenes, verslą, meną ir kultūrą. Nebijokime būti socialiai jautrūs. Tiesiog jautrūs. Mano kvietimą – „Lietuva be globos namų“ jau išgirdo daugybė žmonių. Paskatinus ir paspartinus vaikų globą ir įvaikinimą, per porą metų globos namus paliko pusė tūkstančio vaikų. Tačiau dar daugiau nei 3000 laukia savo šeimų. Nuo kitų metų mažyliai iki trejų metukų jau nebepateks į valdiškas  įstaigas – prireikus jais rūpinsis profesionalūs laikinieji globėjai.

Bet nesustokime pusiaukelėje. Ir nesabotuokime priimtų sprendimų. Kaip kad nutiko su šios Vyriausybės žadėtais konsolidacijos planais. Verslą kontroliuojančių institucijų mažinimo planui Ūkio ministerija išleido beveik 30 tūkst. eurų, 11 darbo grupių pagal jį rengė teisės aktus. Grandiozinės pertvarkos finalas – visiškas fiasko.

Optimizavimo planų įgyvendinimas aplenkė ir šalies gydymo įstaigas. Vis dar išlaikome 94 ligonines, nors trečdalis jų nuostolingos, ir turime 38 proc. daugiau lovų nei ES vidurkis, nors trečdalis jų rajonuose – tuščios. Lietuvoje ligų prevencijai skiriama 2 kartus mažiau lėšų nei Europos Sąjungos vidurkis. Taip pat Seime stringa dar pernai rugsėjį mano pasiūlyti gydymo įstaigų vertinimo kriterijai ir priemonės eilėms pas gydytojus sutrumpinti. Permainų baimė ir priimtų sprendimų atidėliojimas pasmerkia sveikatos apsaugos sistemą paralyžiui. Neveiklumo rezultatas toks:  mūsų žmonių sveikatos rodikliai – vieni blogiausių Europos Sąjungoje.

Principingo požiūrio stinga ir dėl  aukštųjų mokyklų konsolidavimo.Nors abiturientų sumažėjo trečdaliu, Lietuva vis dar leidžia sau prabangą turėti 45 aukštąsias mokyklas ir 1800 studijų programų, kai Europos Sąjungos vidurkis – 5 universitetai milijonui gyventojų. Rizikuojame tapti neraštinga valstybe su aukštuoju išsilavinimu. Nesame prastesni už kitas šalis, jau pertvarkiusias švietimo sistemą pagal tarptautinius standartus ir šalies poreikius.

Tačiau daugybės metų, Konstitucinio Teismo išaiškinimų ir mano veto prireikė vien gerai besimokančio studento sąvokai apibrėžti. Laiko prarasta daug ir dabar su dviguba jėga reikės daryti tai, ką seniai galėjome pasiekti nuosekliu darbu.

Kai kuriose srityse laikas nebelaukia. Pernai Kompiuterinių incidentų tyrimo padalinys užfiksavo  41 tūkstantį kibernetinių incidentų. Tačiau iki šiol neturime nei kritinės infrastruktūros sąrašo, nei jos gynybos planų. Kai kurios valstybinės institucijos vis dar naudoja nesaugią programinę įrangą. nenoriu net sakyti, kad anos sistemos įrangą. Sunkiai juda ir kibernetiniam šalies saugumui ypač svarbi  Informacinių išteklių ir pajėgų konsolidacija.

Laikmetis daugelyje sričių reikalauja nestandartinių ir skubių sprendimų. Pasaulis ir Lietuva įžengė į  naują ekonomikos vystymosi etapą, kuriame mūsų gyvenimus keičia aukštosios technologijos. Davosas kalba apie ketvirtąją pramoninę revoliuciją. Kitų šalių Vyriausybės jau dabar galvoja, kaip perorientuoti darbuotojus, nes technologijų pažanga pasaulyje verčia atsisakyti 5 milijonų tradicinių darbo vietų.

Lietuva per 12 narystės Europos Sąjungoje metų inovacijų švieslentėje pasistūmėjo vos per vieną vietą. Į mokslinius tyrimus investuojame tik 1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Nors mūsų specialistų pasiekimai leistų Lietuvą matyti kaip  inovacijų šalį. Savo išradimais pretenduojame į Nobelio premiją, atkreipiame NASA dėmesį, pradėjome stojimo procedūrą į vieną pažangiausių pasaulyje  Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizaciją (CERN).

Pavieniais atvejais mūsų mokslininkai ir verslininkai rodo kryptį pasauliui, tačiau kryptingos valstybės politikos inovacijų srityje trūksta. Apie tai mums nuolat primena Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, nes inovacijų šiandien reikia sveikatos, žemės ūkio, transporto, energetikos, švietimo ir kitose srityse.

Kasmet sulaukiame pastabų ir dėl neefektyvaus  valstybinių įmonių valdymo. 9 mlrd. eurų vertės turto ir 40 tūkst. darbuotojų indėlis į šalies ekonomiką siekia vos 3 proc. bendrojo vidaus produkto. Ypač valstybinių įmonių kapitalo grąža smuko miškininkystės ir transporto sektoriuose. 42 nepajudinamos urėdijos veikia chaotiškai ir neefektyviai.

Pertvarkų vengimas ir negebėjimas susikalbėti su Europos Komisija, valstybe valstybėje virtusiuose „Lietuvos geležinkeliuose“, mums visiems gali atsieiti ne tik milijonines baudas, bet ir pašlijusią šalies reputaciją. Tarptautinę gėdą jau kainavusi „Lietuvos jūrų laivininkystės“ bankroto pamoka įpareigoja turėti aiškius valstybinių įmonių veiklos kriterijus ir tikslus.

39 valstybinės įmonės į biudžetą nesumoka nė euro dividendų. Prisidengiant valstybei svarbaus ekonominio projekto statusu siekiama tik privilegijų ir lengvatų. Šių įmonių lėšomis perkama žiniasklaida, jos tampa ilgamete užuovėja partiniams bedarbiams, žmonoms ir uošviams.

Gerbiamieji, nei Briuselis, nei strateginiai partneriai nėra mums skolingi ar atsakingi už mūsų valstybės valdymo kokybę ir administracinius gebėjimus. Raštingų ir šalies interesus atitinkančių sprendimų pirmiausia turime reikalauti iš savo politikų. Esame labiausiai proeuropietiški, tačiau europietiškumą suprantame vis dar tik kaip finansinę naudą, o ne kaip vertybes ir atsakomybę. Ir Europos bėdų dar nepriimame kaip savo.

Populistų balsai, skatinantys nusivylimo euroatlantine integracija nuotaikas, vis pasigirstančios abejonės dėl bendros Europos ateities, raginimai draugauti su agresoriumi pavojingi nė kiek ne mažiau, nei nedraugiškos šalies naikintuvai virš mūsų galvų. Dabar kaip niekada svarbu išlaikyti įsitvirtinimo Europos Sąjungoje ir NATO kryptį. To tikiuosi iš būsimos Vyriausybės. Kad neskaldyti savo pastangų tarp Rytų ir Vakarų.