Ieškodami geriausių sprendimų žmonių saugumui, užsitikrinome Europos Sąjungos ir tarptautinės bendruomenės pasitikėjimą ir paramą energetikos, finansų ir gynybos srityse. NATO sąjungininkai mus išgirdo  Velse, Berlyne ir Vašingtone, tikime, supras ir Varšuvoje. Aljanso vadavietė Vilniuje, Vokietijos indėlis formuojant priešakinį batalioną Lietuvoje, rotuojamos JAV pajėgos – tai papildomos garantijos mūsų visų saugumui.

Buvome energetine sala, tačiau jungtimis  su Lenkija ir Švedija nutiesėme tiltus į kontinentinę Europą. Randame palaikymą Europos Sąjungoje dėl „NordStream 2“, dėl sankcijų Rusijai, dėl Astravo atominės elektrinės.

Susiduriant su naujais saugumo iššūkiais, tęsiantis agresijai Sirijoje ir Ukrainoje neužtenka tik prisijungti prie pagalbos ar taikos misijų. Būtina gebėti nacionalinius sprendimus adaptuoti prie kasdien besikeičiančios situacijos ir matyti grėsmes toliau nei iš savo varpinės.

Turime būti tikri, kad krizės atveju valstybė bus pasirengusi žaibiškai reaguoti ir užtikrinti žmonių saugumą. Tačiau net ir po kruvinų įvykių Paryžiuje ir Briuselyje  terorizmo prevencijos priemones matome tik ateities planuose – įstrigęs Krizių valdymo įstatymas, tyla dėl Krizių valdymo centro.

Šaliai nedelsiant būtina ir toliaregiška  migracijos politika, atliepianti ne tik pasaulinės krizės ypatumus, bet ir trūkumus darbo rinkoje. Kelrodžio reikia ir mūsų žmonėms, ieškantiems kelio namo. Užsienio reikalų ministerijos apklausa parodė, kad 40 proc. svetur gyvenančių lietuvių domisi grįžimo į tėvynę galimybe.

Vasaromis į Lietuvą sugrįžta progresyvus idėjų generavimo frontas, savaip dalyvaujantis valstybės gyvenime. Geriausiuose pasaulio universitetuose ir įmonėse žinių ir patirčių įgijęs pasaulio lietuvių jaunimas siūlo iniciatyvas Lietuvos ateičiai. Siekime, kad jie tai galėtų ir įgyvendinti. Nebijokime atsiverti bet jau Jiems.

Mielieji,

drąsiau ginkime savo šalies įdirbį ir potencialą. Tik reikalaudami  skaidrumo ir profesionalumo, kantriai eidami apsivalymo keliu, užtikrinsime, kad valstybės valdymas būtų patikimose rankose. Kai politinės sistemos neslėgs įtarimų kupra, kai partijos atsinaujins ne tik blizgiais vardais ir veidais, pagerės visų žmonių gyvenimo kokybė.

Išsikuopti visas kertes užtrunka, tačiau tai – neišvengiama būtinybė. Į dienos šviesą teisėsaugos traukiami nešvarūs pinigai ir sandėriai – sukrėtimas, bet tai nuoseklaus valymosi  nuo korupcijos ir oligarchinės savivalės dalis. Atrodė, kad išsisukinėjimo nuo atsakomybės simboliu virtusi „juodosios buhalterijos“ byla taps nauju atskaitos tašku, kuriant skaidresnę politinę sistemą, suprantamu ženklu visoms politinėms jėgoms, kad neskaidri veikla mūsų šalyje nebus toleruojama. Kad su apvaginėjančiais savo valstybę Lietuvai – nepakeliui.

Tačiau nostalgija senai partijų finansavimo tvarkai, mėginimai iš Baudžiamojo kodekso išbraukti nuostatą „prekyba poveikiu“ rodo, kaip politinė sistema įžūliai įsikibusi senų įpročių. Kaip matome, teisėsauga su šitais „prekeiviais“ turi daug darbo, ypač dabar. Imunitetas tampa figos lapeliu neskaidrumui ir korupcijai pridengti. Aukščiausiu lygiu skambančios interpretacijos dėl parlamentarų teisinės neliečiamybės dar labiau kompromitruoja politinę sistemą.

Kartelę mėginama nuleisti taip žemai, kaip dar nėra buvę. Todėl neišvengiamai turi atsirasti  naujos kokybės politika, kurioje niekam nėra imuniteto nuo korupcijos. Vaduodamiesi iš „vijūnėlės dvaro“ ir „dramblio pirkimo“, švogerių  ir žentų tradicijų, kur savi-saviems interesas yra aukščiau už valstybinį; kur nomenklatūrinė privilegija yra priedas prie posto, o ne korupcijos apraiška; kur dalyti „zadanijas“ telefonu galima net teisėjams ar redaktoriams, kur prekyba poveikiu – kasdienybė,  darome teisingą, sveiką ir lemtingą posūkį.

Pasuktume dar greičiau: jeigu už korupcinius nusikaltimus būtų taikomos atgrasančios ir žalą atperkančios baudos, o ne vidutiniškai 8 proc. nuo maksimalios. Jeigu Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) taptų politinės sistemos moralės sergėtoja, o ne susitepusių balintoja. Jeigu būtų depolitizuota Vyriausioji rinkimų komisija.

Nes dabar pagal valdančiųjų supratimą politikams yra likusi tik teisinė atsakomybė. Įstatymo viršenybė ir jokių interesų nesaistomas teisingumas – piliečių ir valstybės tarpusavio pasitikėjimo pagrindas. Užuot jį stiprinusios, partijos, patekusios į teisėsaugos akiratį, inicijuoja teismų sprendimų peržiūrą Seimo pseudokomisijose. O parlamentinė teisėsaugos institucijų kontrolė apsiriboja tik kasmetiniais pasiūlymais keisti generalinio prokuroro skyrimo tvarką.

Su Konstitucija ir elementaria teisine logika prasilenkiančias iniciatyvas galiausiai stabdo Konstitucinis Teismas. Situaciją iš esmės gali pakeisti aktyvūs ir sąžiningi rinkėjai. Negali būti jokios išlygos eiti ar neiti balsuoti. Neleiskime pirktais balsais išsigimti politinei sistemai.

Iš anksto reikalaukime tiesių atsakymų ir  pasirengimo kokybiškai valdyti valstybę. Tie, kas veržiasi į  rinkimus, privalo turėti tam reikalingų žinių ir aiškų atsakomybės supratimą, kad vėliau, skiriant į pareigas, nereikėtų rinktis iš 3 mažiausiai blogų. Kad iš anksto žinotume, kam patikime valstybę.

Ne veltui Pasaulinė žiniasklaidos laisvės diena šiemet buvo skirta būtent teisei gauti informaciją. Tačiau Lietuvoje matėme mėginimus atriboti visuomenę nuo informacijos iš uždarų teismo posėdžių, o skiriant į atsakingas pareigas neleisti remtis kriminalinės žvalgybos duomenimis. Paprasčiau tariant, apie tuos, kas nori valdyti valstybę, – jokios neigiamos žinios!

Tai – noras valdyti bet kokia kaina ir tiesus kelias į valstybės valdymo kriminalizavimą. Prieš bandymus užčiaupti žiniasklaidą solidariai sukilusi ketvirtoji valdžia apgynė  žodžio laisvę Tačiau žiniasklaidos laisvės tyrime Lietuva vis dėlto smuktelėjo per 4 vietas dėl pernelyg didelio suartėjimo su politikais ir verslu.

Užkirtus kelią partijoms tiesiogiai turėti ir valdyti žiniasklaidos priemones, randama aplinkinių kelių manipuliuoti informacija. Tačiau žmonės nori žinoti tiesą. Visuomenės kritinį mąstymą ir informacinį raštingumą ugdo pilietiškoji „ feisbuko“ karta. Jeigu į vieno žmogaus kvietimą  nebijoti atsiliepia dešimttūkstantinė minia Laisvės piknike, kokiu galingu balsu taptume tiesiog nebijodami kalbėti.

Mielieji, sutvirtinimo šiandien reikia ne tik slenkančiam Gedimino kalnui, bet ir valstybės pamatams ir žmonių pasitikėjimui Lietuva. Prarasti tikėjimą – reikštų išsižadėti, atsiriboti ir palikti savo šalį likimo valiai. Valstybės architektus ir vedlius išsirenkame patys.

Laisvės kelias įpareigoja susitelkti ir nepatikėti jo tiesti bet kam. Jis ves mus gerovės link, jeigu tiesime jį apgalvotai. Tikiu, kad solidų savo atkurtos valstybės gimtadienį – pasididžiavimo Lietuva 100-mečio sukaktį pasitiksime ne tik ginčais dėl vietos  tautos patriarcho paminklui, bet ir išsipildžiusiais lūkesčiais.

Įsitvirtindami kaip skaidri, europietiška, ekonomiškai stipri, saugi ir kiekvienam savo žmogui teisinga valstybė, tapsime sėkmės Lietuva. Kurioje niekada nepritrūks dorų, drąsių žmonių ir darbščių rankų Laisvės keliui tiesti. Tokia Lietuva aš tikiu.

Ačiū visiems, kurie be jokių išlygų tikite savo tėvyne.“