Jis jau tvirtai apsisprendė, kad ši jo kadencija Seime – paskutinė ir, jai pasibaigus, mėgausis ramybe sodyboje netoli Kėdainių.

Per ketvirtį amžiaus A. Salamakinas Seime sutiko daug įdomių, padorių ir nelabai padorių žmonių, žinomų Lietuvos bei pasaulio politikų. Buvo liudininku vienintelės Lietuvos ir Europos istorijoje prezidento apkaltos.

Nors iš profesijos A. Salamakinas yra tekintojas, jam po nepriklausomybės atkūrimo teko kurti etikos ir galimų politikų interesų konfliktų kodeksą, ilgą laiką vadovauti Etikos ir procedūrų komisijai, už ką juokais buvo pramintas Etikmat.

„Politiku arba reikia gimti, arba turėti sugebėjimų, nuovokos suprasti, kas yra politika. Na, o šios kadencijos Seimas mus nubloškė 25 metus atgal. Esu šalininkas dvipartinės sistemos – turi būti stiprios kairė ir dešinė, o centre tegul būna liberalai ar dar kokia kita partija. O dabar mes visiškai susipainioję. Atėjo nauja politinė jėga, kurios pažiūros iš viso neaiškios: ar ji – dešinėje, ar – kairėje, ar – centre? Bet greičiausiai, atstovaudami vienam koncernui, „valstiečiai“ siekia valdyti valstybę“, – svarstė A. Salamakinas.

Politiku arba reikia gimti, arba turėti sugebėjimų, nuovokos suprasti, kas yra politika. Na, o šios kadencijos Seimas mus nubloškė 25 metus atgal.

– Praėjo metai ir dabar Seimo komitetų sudėtis vėl keičiama, pasikeitė ir kai kurių vadovybė. Vadinasi, metų įdirbis – perniek. Ar tai netrukdo?

– Tai – svarbu, bet yra ir kur kas svarbesnių dalykų. Suprantama, frakcijose turi būti drausmė, tačiau kiekvienas parlamentaras privalo pats galvoti, ką daro ir atsakyti už savo veiksmus. Kartais, atrodo, būna labai svarių argumentų ir priežasčių, kodėl būtina priimti tam tikrus sprendimus. Tačiau „valstiečių“ frakcija vis tiek balsuoja, kaip jiems liepia vienas žmogus arba kaip iš anksto paruoštuose lapeliuose būna sužymėta, kaip balsuoti. Tai – visiškas negebėjimas dirbti.

Todėl aš ir buvau šalininku to, kad socialdemokratams reikia kuo greičiau bėgti iš koalicijos su „valstiečiais“, ir nuo pat pirmos šios kadencijos dienos sakiau, jog nereikia su jais susidėti.

Bet buvo padaryta klaida. Tai lėmė, kad socialdemokratai skilo, ir dabar, atrodo, kairėje atsiras dar viena partija. Kokio velnio reikėjo eiti į tą koaliciją?

– O kokio gi velnio?

– Iš tikrųjų mes padarėme kelias grubias klaidas, pirmiausia – prapylėme Seimo rinkimus. Na, o po rinkimų derybas su „valstiečiais“ dėl koalicijos pradėjo keli frakcijos žmonės, išsiderėję sau portfelius. Eiliniai nariai atliko statistų vaidmenį.

Pirmiausia, mano galva, po rinkimų reikėjo įvertinti kiekvieno klaidas ir vaidmenį dėl pralaimėjimo. Kolektyvinės atsakomybės šiuo atveju negalėjo būti.

Bet atsitiko taip, kad tie, kurie buvo atsakingi už pralaimėjimą, susiderėję su „valstiečiais“ vėl gavo valdžios postus. Reikėjo ir buvusį premjerą bei partijos lyderį Algirdą Butkevičių, ir jo kabineto narius pasodinti ant atsarginių suolelio. Tačiau taip atsitiko tik po to, kai išsirinkome naują partijos pirmininką.

– Kas įvyko tarp socialdemokratų, kurių gretose tiek daug patyrusių politikų, kad įvyko partijos skilimas?

– Manau, kad tie, kurie jau buvo gavę postus valdančiojoje daugumoje, nenorėjo jų prarasti ir, žinoma, nepatiko naujasis pirmininkas. Negana to, kai Gintautas Paluckas pasakė, kad dirbs su kita komanda, ir Juozui Bernatoniui, ir Gediminui Kirkilui, ir kitiems tai nepatiko.

– Kiek tiesos kalbose, esą sudarę naują frakciją Seime dabar jau buvę socialdemokratai savo veiksmais siekė užkirsti kelią pirmalaikiams rinkimams?

– Jokios logikos panašiose kalbose nėra. Negi vos metus padirbęs Seimas imtų ir save paleistų? Tie, kurie atėjo su „valstiečių“ banga, tikrai nebūtų balsavę už tai, kad vėl sugrįžtų į savo kaimus.

– Gal vis dėlto socialdemokratai susitaikys ir pabėgėliai sugrįš?

– Ne, šito tikrai nebus. Net jei ir sugrįžtų po dvejų metų tie, kurie pasitraukė savo noru, pagal partijos statutą jie negalėtų dalyvauti Seimo rinkimuose. Todėl ir kuriama nauja partija.

– Kas buvo atsitikę, kad, kol Socialdemokratų frakcija nebuvo suskilusi, jūs nedalyvaudavote jos posėdžiuose?

– Toks mano elgesys buvo apgalvotas. Kartais kolegoms būtina parodyti, kaip negalima elgtis. Partijoje ne vienerius metus buvo įsivyravusi tradicija, kad, kol kiti kovoja antrame rinkimų ture vienmandatėse apygardose, J. Bernatonis, kuris nė karto nebuvo laimėjęs vienmandatėje apygardoje, su kompanija susirenka ir išsidalija postus. Aš teprašiau vieno dalyko – dirbti Aplinkos komitete, nes praėjusioje Seimo kadencijoje šiam komitetui vadovavau. Bet man buvo nurodyta, kad turiu eiti į Žmogaus teisių komitetą. Nieko prieš šį komitetą neturiu, bet aš – ne pastumdėlis ir nepakenčiu chamiškumo.

– Kodėl nusprendėte, kad Seime dirbate paskutinę kadenciją?

– Nemanau, kad reikia Seime dirbti iki paskutinės gyvenimo dienos, kol iš čia išneš kojomis į priekį. Žmogus turi jaunystę, darbingą amžių ir pagaliau ateina tas laikas, kai reikia nuo darbų pasitraukti. Taigi, aš sulaukiau laiko, kurį norėčiau skirti tik sau. Užleisiu vietą jauniems žmonėms.

– Kas lėmė, kad jūs Seime – jau septintą kadenciją? Taip politika negailestingai suviliojo?

– 1992 m. buvau išrinktas kaip tuometinės LDDP narys. 1996 m. partija patyrė didžiulį nuopuolį – iš 76 Seime turėtų vietų teliko tik 12. Tik aš ir Petras Popovas laimėjome vienmandatėse apygardose. Kiti dešimt buvo išrinkti pagal partijos sąrašą. Visi, kurie buvo susirašę jo viršuje, pateko į Seimą, nes reitingavimo dar nebuvo.

Po to į Seimą buvau patekęs pagal sąrašą, nes Kėdainiuose vienmandatėje apygardoje kelis kartus rungiausi su Viktoru Uspaskichu, tačiau ten buvo jo valdos ir nugalėti man nepavykdavo, nors ir būdavau antras.

– Tris kadencijas vadovavote Seimo Etikos ir procedūrų komisijai. Ar sunku buvo kurti šią naują parlamentarizmo tradiciją?

– Kai Lietuva pradėjo ruoštis stojimui į Europos Sąjungą, vienas iš reikalavimų buvo, kad atsirastų Viešųjų ir privačių interesų įstatymas bei kiti teisės aktai. Vietoj darbo Žmogaus teisių komitete sulaukiau pasiūlymo eiti dirbti į Etikos ir procedūrų komisiją. Teko ją kurti pagal europinius standartus.

Kaip tai daryti, mokė į Lietuvą atvykę anglai ir kitų senųjų Europos šalių atstovai. Kai pirmą kartą Seimo nariams išdalijome atmintines, kuriose nurodėme, nuo ko jie privalėtų nusišalinti, kaip deklaruoti savo turtą, Seimo salėje vos nebuvau primuštas. Buvo didžiulis pasipiktinimas ir pasipriešinimas. Visiems atrodė, kad tai – kažkoks prasimanymas.

Dabar jau visi viską deklaruoja ir to paties reikalauja iš oponentų, kartais stipriai perlenkdami lazdą. Šios kadencijos Seimas pranoko visus kitus – apkaltas organizuoja parlamentarams net už dainavimą. Jei kas turi kokį hektarą miško, tai jau vengia dalyvauti balsavime, priimant su miškais susijusius įstatymus. Nieko nepadarysi, daug naujokų.

– Kas jus praminė Etikmat?

– „Dviratininkai“, o aktorius Rolandas Kazlas buvo sukūręs mano prototipą. Bet nepykau, kartais su juo visai draugiškai pasikalbėdavome.

Kartą Etikos ir procedūrų komisijos referentė man pranešė, kad tiesiai po kabineto langais filmuojamas R. Kazlas. Eilinį kartą vaidino mane. Žvilgtelėjęs pro langą, pamačiau stovintį R. Kazlą, prisipudravusį plaukus. Atseit toks pat žilas, kaip ir aš. Stvėriau kibirą, norėjau prisipilti vandens ir šliūkštelėti iš penkto aukšto. Greitai R. Kazlas būtų praradęs žilus plaukus, o visi filmavimo komandos nariai būtų buvę kaip viščiukai šlapi. Bet referentė mane sustabdė, kad nekiltų skandalas. Gal ir gerai padarė.