– Jūsų komisijos darbą nuolat lydėdavo įvairios šmaikščios istorijos.

– Tikrai yra buvę visko. Ne viena šmaikšti istorija ir svarstymas susiję su tuo laiku, kai Seime buvo Vytautas Šustauskas. Jis niekaip negalėdavo suprasti, kad reikia pradėti rimtai dirbti. Vienu metu buvo sukūręs istoriją, kad jį neva tai kažkas bando nunuodyti. Bet iš tikrųjų pats nuodijosi gerdamas klofeliną.

V. Šustauskas niekaip negalėdavo suprasti, kad reikia pradėti rimtai dirbti. Vienu metu buvo sukūręs istoriją, kad jį neva tai kažkas bando nunuodyti. Bet iš tikrųjų pats nuodijosi gerdamas klofeliną.

Kartą jis pamiršo laiku išgerti šių vaistų, o žiniasklaidoje jau pasirodė pranešimų, esą V. Šustauską, kovotoją su mafija, bandyta nunuodyti. Bet tuo metu jis sveikas ir gyvas sėdėjo plenarinių posėdžių salėje.

Dėl šio įvykio į Seimą net kriminalistai buvo atvykę. Kai aš pareikalavau, kad būtų parodyta filmuota posėdžio medžiaga, joje aiškiai matėsi salėje sėdintis V. Šustauskas. Kaip dabar prisimenu patyrusių pareigūnų priekaištus: „Kol aiškinamės, kas ką nuodijo Seime, būtume išaiškinę kokią nors žmogžudystę.“

– Bet jums teko susidurti ir su tokiais politikos veikėjais kaip V. Uspaskichas bei kitais milijonieriais, bandžiusiais daryti politinę karjerą?

– V. Uspaskichas ilgai nesuvokė, kad Seimo posėdžiuose būtina lankytis. Vieną kartą sumažinome jam algą. Antrą. Trečią. Tada jis komisijai pradėjo rašyti pasiaiškinimus, neva tai, turėdamas kvietimus, lankėsi tai vienoje, tai kitoje užsienio ambasadoje. Kai šių pasiteiravome, kokiais tikslais pas juos lakėsi V. Uspaskichas, gavome atsakymą, kad tokio Seimo nario nėra iš viso matę. Jo svarstymai baigėsi, kai savo Seimo nario algą ėmė pervedinėti į labdaros fondą.

Už nesilankymą Seimo posėdžiuose yra tekę parlamentaro algą mažinti ir „valstiečių“ lyderiui Ramūnui Karbauskiui. Dabar kartais pajuntu, kad jis prisimena tuos paauklėjimus. Tikiuosi, nekerštaus.

– O kaip Arūno Valinsko ir jo kompanijos buvimo Seime laikai vertintini etikos požiūriu?

– Žiūrėjome į juos kaip į menininkus. Tačiau, mano galva, A. Valinskas tikrai nebuvo blogiausias Seimo pirmininkas. Problemų atsirado tik tada, kai jo šalininkai tarpusavyje ėmė pyktis.

– Kas, jūsų manymu, prasčiausias – Seimo pirmininkas?

– Seimo pirmininko pareiga – tinkamai atstovauti visiems parlamentarams. Man keistai atrodo Viktoro Pranckiečio pareiškimai, kad jis nežino, kodėl Seime vyksta vieni ar kiti dalykai. Jei de jure Seimo vadovas yra R. Karbauskis, reikia tai pagaliau aiškiai ir pasakyti. Tegul jis poste pakeičia V. Pranckietį ir tada mes žinosime, su kuo tvarkyti visus reikalus.

– Kurie Seimo vadovai jums, kaip parlamentarui, suteikė daugiausiai galimybių pasisemti patirties?

– Man labiausiai imponavo Česlovas Juršėnas ir Irena Degutienė. Nors ji – konservatorė, tačiau niekada neskirstė Seimo narių pagal partijas. Su visais vienodai bendravo, visiems vienodai atstovavo.

Seimo statute aiškiai pasakyta, kad frakcijos pačios apsisprendžia, kokiuose komitetuose dirbs jų nariai, dabar gi privalome paisyti R. Karbauskio užgaidų, kam kokiuose komitetuose privalu dirbti. Tai kodėl Seimo vadovas jam nepaaiškina, kad Seimas – ne „Agrokoncernas“?

– Dvidešimt penkeri darbo metai Seime jūsų šeimai galėjo prilygti amžinybei. Per tą laiką ir abu jūsų sūnūs užaugo. Nejautė šeima skriaudos?

– Kai išvažiavau į Vilnių, sūnūs buvo dar maži. Dvyliktais mano darbo Seime metais žmona nusprendė, kad gana man čia vienam gyventi. Bet, pagyvenusi dvejus metus Seimo bendrabutyje, susidėjo daiktus ir sugrįžo namo, nes nuolatinis triukšmas po langais ir Vilniaus gyvenimas jai pasirodė nepriimtini.

– Ar sūnų neužkrėtėte politika?

– Jaunėlis gal ir turi tam gabumų, tačiau, kai bandžiau atsargiai pasiūlyti išbandyti jėgas politikoje, kategoriškai atsisakė. Jam ne prie širdies viešumas ir politiko darbas. Nors dabar madinga, kad ir tėvas, ir sūnus – Seime, man politinės dinastijos sukurti tikrai nebepavyks.

– Ko gero, jūsų neaplenkia paprastų mirtingųjų kalbos, kad Seimo nariai gyvena kaip meškos ausy?

– Dabar jau tikrai būtų nuodėmė parlamentarams skųstis, bet pirmosios kadencijos metu gyvendavome nuo algos iki algos. Gaudavome apie tūkstantį litų. Kanceliarines išlaidas padengdavome iš savo kišenės, o juk vienmandatėse apygardose išrinktiems Seimo nariams reikėdavo dažnai susitikinėti su rinkėjais, tekdavo ir kažkokių suvenyrų pirkti, ir išlaidos degalams būdavo nemenkos.

– Bet dabar jau tikrai prasigyvenot?

– Lyginant su pirmąja Seimo kadencija, dabar gyvename karališkai. Aš netoli Kėdainių įsigijau sodybą, susiremontavau ją ir planuoju senatvėje ramiai ten gyventi.

– Šeima apsidžiaugė, sužinojusi, kad ši Seimo kadencija jums – paskutinė?

– Netgi labai. Kai kurie mano kolegos pakankamai sunkiai išgyveno, palikę darbą Seime. Tikiuosi, kad man taip neatsitiks, nes jau kurį laiką save nuteikinėju, kad – gana. Juk gyvenimas taip surėdytas, kad kažkas prasideda, bet kažkas ir baigiasi. Esu užkietėjęs žvejys, tai, išėjęs į pensiją, bent žvejoti galėsiu į valias.