Birželio 15-ą dieną Lietuva mini okupacijos ir genocido dieną. Lygiai prieš 75-erius metus Sovietų sąjunga, sulaužydama tarptautines sutartis, okupavo Lietuvą. Po metų – 1941–ųjų birželio keturioliktosios naktį prasidėjo pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas į atokiausias Sovietų Sąjungos vietas. Gyvulinis vagonas Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje daugeliui – tik memorialas, tačiau ne tremtiniams. Jiems tai vieta, sukelianti šiurpius prisiminimus.

„Aš buvau 6 metų, tai buvo 1951 m. spalio 2 d. – paskutinis vežimas iš Dzūkijos. Mus tikriausiai Naujojoj Vilnioj – aš tiksliai nežinojau – mus sunkvežimiu vežė ir paskui mes atsidūrėm pirmam aukšte (traukinio – red. past.). O čia aš matau lentyna šiek tiek paaukštinta, virš mūsų buvo dar 2 aukštai –tiek prisimenu. Virš mūsų buvo mergytė kuri buvo pusantrų metų ir kad ji krito, mes ją pasiėmėm pas save – man buvo draugė, bet, matot, buvo taip ankšta, kad mano broliukas vyresnis už mane turėjo keltis pas juos į antrą aukštą. Jis irgi krito – nosytė jo buvo visa sumušta ir visas ištinęs. Sunkiausia kai nuvežė – į tokį baraką – nei drabužių nieko neturim. Spalio 2-ą dieną vis tik vežė, barake užpuolė parazitai baisūs, kai aš šitą prisimenu, negaliu užmigti“, – prisiminimais dalinosi tremtinė Marytė Skupienė.

Vieni už tai, kad artimieji kovėsi su sovietų okupantais, kiti už tai, kad namą didesnį, ar žemės daugiau turėjo, treti – kad Nepriklausomoje Lietuvoje turėjo pareigų, o ketvirti – kad sąrašus užpildyti reikėjo, o tariamų nusikaltėlių trūko. Pirmieji ešalonai su Lietuvos gyventojais pajudėjo 1941 birželio 14-osios naktį. Buvo praėję metai po to, kai Sovietų sąjunga okupavo Lietuvą. Traukiniai į Sibirą ir kitas atokiausias sovietų sąjungos vietoves važiavo net trylika metų – iki 1953-ųjų.

„Ištrėmė visą šeimą – mamytė su 7 vaikais, tėvelis jau buvo kalėjime, brolis buvo žuvęs. 2 broliai buvo partizanai, vienas jų – žuvęs, tėvelis – kalėjime o mus visą šeimą ištrėmė. Man buvo treji. Mus ištrėmė į Uralą – Permės sritis ir buvom ten 11 metų. 1945-ieji, pokaris  – labai sudėtingas laikotarpis, badas. Buvo tam miestely apie 150 lietuvių – iš bado mirė daug, iš bado, iš vargo. Mūsų mamytė auksinį žiedą iškeitė į 2 kibirus bulvių, kad galėtų kaip nors šeimą išgelbėti“, – prisiminė tremtinė Vitalė Rimkienė.

„Buvau vienerių metų – pirmas trėmimas, ištrėmė į Laptevų jūrą. Savaitę prieš karą. Mes gyvenom šešių ant šešių kilometrų saloje – ten nieko nebuvo. Kaip Dievas leido, taip išgyvenom“, – sako tremtinys Vidas Kazimieras Gibavičius.

Iš Lietuvos į tremtį buvo išvežta ir sovietiniuose lageriuose kalėjo daugiau nei 280 tūkstančiai žmonių. Kiek nesulaukė leidimo grįžti – nežino niekas.