– Po Vyriausybės komisijos ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvadų pasigirdo kalbos, kad bus griežtinami šiuo metu aviaciją reglamentuojantys teisės aktai. Kaip tai vertinate?

– Skeptiškai vertinimu kokius nors griežtinimus. Vakarų šalyse tokias avarijas tiria ne politikai ar parlamentiniai komitetai, o patyrę specialistai arba tam tikros tarnybos. Gaila, bet, kiek žinau, tik Lietuvoje ir Rusijoje panašias katastrofas imasi tirti politikai bei bando nurodinėti, kokiais lėktuvais galima skraidyti, kokiais – ne.

Visa aviacijos saugumo sistema Lietuvoje dirba gerai ir yra grįsta patyrusių specialistų patirtimi bei supratimu. Jeigu net ir labai griežtus įstatymus išleistume, tai visų žmonių nesužiūrėsime. Negi dabar, sužinoję, kad, tarkim, iš Švedijos į Lietuvą skris kažkoks lėktuvas, siųsime žmones, kad patikrintų, ar jis ką nors neleistino gabens?
Prikūrus įvairių draudimų ar suvaržymų, galiausiai atsitiks taip, kad jų niekas nepaisys. Juk, kai kelyje daug draudžiančių ženklų, o matomumas – puikus, tai tų draudimų niekas nepaiso, kol nepamato policijos.

– Ar tai, kad švedai tik po dviejų parų nurodė, kur nukritęs Lietuvos lėktuvas, reiškia, jog jie nenorėjo išduoti, kur jų radarai, ar būta kitų priežasčių?

– Čia sąmokslo nereikėtų ieškoti. Švedija apie civilinių radarų duomenis iš karto suteikia informaciją, o kai buvo paprašyta kariškių pagalbos, jie privalėjo savo veiksmus derinti su vadovybe.

Kolegos švedai mus net buvo įspėję, kad kariškiai iš viso neteiks jokios informacijos Lietuvai, nes karinių radarų informacija parodo, kaip kontroliuojama kiekvienos šalies oro erdvė. Tokia informacija – net ne konfidenciali, o slapta.

Tačiau švedų kariškiai, sulaukę Lietuvos prašymo, vis dėlto nusprendė suteikti savo radarų informaciją. Mano žiniomis, ji buvo gauta ne po kelių dienų, o kitą dieną po „An-2“ katastrofos. Tuo stebėjosi net Švedijos gelbėtojai.

– Kaip vertinate prielaidas, kad „An-2“ taip greitai smigo į vandenį, jog lakūnai tiesiog neturėjo laiko išsigelbėti?

– Bijau, kad niekas negalės atsakyti į klausimą, kokiu greičiu „An-2“ krito į jūrą, nes nėra jokių duomenų. Mat šiame lėktuve nesumontuoti prietaisai, galintys fiksuoti tokią informaciją.

– Žinant, kad lėktuve liko gelbėjimosi plaustas, viena liemenė ir net pagalbos švyturys, ko gero, peršasi mintis, kad šiomis priemonėmis lakūnai nespėjo pasinaudoti, nes, priešingu atveju, galbūt juos būtų buvę galima išgelbėti?

– O gal, pasiekus tam tikrą aukštį, kažkas atsitiko lėktuvui, ir pilotai nusprendė sugrįžti atgal į Švediją?

Kai kurie patyrę „An-2“ pilotai net iškėlė versiją, jog galbūt A. Mačiulis ir A. Selmistraitis  pamatė jūroje plaustą ir bandė žmonėms padėti, o leisdamiesi patyrė avariją.
Tokių versijų irgi negalima būtų paneigti. Tačiau aišku viena – pradėję tupdyti lėktuvą ant vandens, pilotai tikrai turėjo ką veikti. Gal jie siuntė pagalbos signalą? Bet gal jie buvo taip žemai, kad to signalo niekas negirdėjo?

Akivaizdu, kad lėktuvas vertėsi ant vandens, nes kairiu apatiniu sparnu kabino vandenį. Propeleris irgi deformuotas. Nuo variklio nulakstė kapotai.

Narai robotu labai kokybiškai nufilmavo beveik visus lėktuvo įrenginius. Tam Klaipėdos aerodrome net buvo surengta speciali treniruotė. Kažkokių gedimų mes nepastebėjome. Tik nepavyko nufilmuoti benzino krano padėties. Iš tikrųjų turime pakankamai svarbios informacijos, bet, nepaisant to, visos „An-2“ avarijos priežastys gali likti spėlionėmis, mes nežinome jo kritimo trajektorijos.

– Tarkim, vyriausybė būtų skyrusi papildomą milijoną litų lėktuvui iškelti. Ar, jį apžiūrėjus sausumoje, būtų buvę įmanoma nustatyti katastrofos priežastis?

– Jei būtume buvę tikri, tai aš, kaip komisijos vadovas, tikrai būčiau pasinaudojęs šia savo teise.

Šiuo metu analizuoju visame pasaulyje įvykusių „An-2“ avarijų priežasčių statistiką per pastaruosius daugiau nei dešimt metų. Kol kas neaptikau tokių nustatytų gedimų, kurie būtų nepastebimi, todėl kažin ar ištraukę lėktuvą mes būtume ką nors sužinoję.

– O kaip vertinate tą aplinkybę, kad nukritęs lėktuvas neskraidė apie penkerius metus? Negi jo varikliui tai neturėjo jokios įtakos?

– Tokiais atvejais variklis specialiomis priemonėmis užkonservuojamas. Nemanau, kad stovėjimas lauke būtų pakenkęs lėktuvo varikliui. „An-2“ – kantrus lėktuvas.

– Girdėti kalbų, jog pati didžiausia lakūnų klaida – kad jie vienmotoriu lėktuvu skrido per jūrą.

– Yra kompanijų, kurios vienmotorius lėktuvus net per Atlantą skraidina, o „An-2“ yra patikimas lėktuvas. Kita vertus, drįsčiau abejoti, ar iššokę iš lėktuvo mūsų lakūnai būtų ilgai išgyvenę vos 9 laipsnių šilumos jūros vandenyje. Gal keliolika minučių...

– Kada jūsų vadovaujama komisija baigs darbą?

– Į šį klausimą labai sunku atsakyti. Dar tik pradedame analizuoti medžiagą. Katastrofos versijų kasdien tik daugėja. Mūsų reglamentas įpareigoja tyrimą atlikti per metus, o, jei per tą laiką nepavyks pateikti išvadų, teks daryti pertrauką ir po kurio laiko vėl atnaujinti tyrimą.