Vienas iš Tautos pažangos partijos vadovų, signataras Rolandas Paulauskas, įsitikinęs, kad ši krizė nėra eilinė, su ekonomikos ciklais susijusi, krizė. Dabar, anot jo, prasidėjo virtualios ekonomikos griūtis, kuri sudegins akcijų, pensijų fondų ir vertybinių popierių rinkas.

– Dažna šeima jau susidūrė su nedarbu, atlyginimų mažinimu. Kiekvienas turime susitaikyti su didėjančiais mokesčiais ir augančiomis būtiniausių prekių kainomis. Gyventojų ir smulkiųjų verslininkų nepasitenkinimas didėja. Kuo ši situacija baigsis?

– Tik dalis Lietuvos bėdų yra mūsų pačių sukurtos, šalies situacija labai priklauso nuo tarptautinės erdvės. Mūsų ateitis ir gyvenimas iš esmės priklauso nuo to, kaip bus sprendžiamos tarptautinės problemos. Šiuo metu pasaulyje nėra žmogaus, kuris galėtų pasakyti, kuo visa tai baigsis, bet nuojautos yra negeros. Šį kartą tai yra ne šiaip sau krizė, mano supratimu, tai yra sistemos krizė: tam tikros vertybės, pirmiausia ekonominės, kurios egzistavo pastaruosius keliasdešimt metų, dabar žlunga. Sistema yra gavusi tokį rimtą smūgį, kad nežinia, ar ji atsigaus. Liberali laisvosios rinkos idėja žlugo, nes žmonės nėra pajėgūs dirbti jos sąlygomis. Tikėjomės, kad laisva rinka viską išspręs, bet taip neatsitiko – į tą laisvos rinkos civilizaciją mes įsiliejome tuo metu (po 1990-ųjų – red.), kai ta civilizacija jau buvo išsisėmusi. Atėjome džiaugtis vaisiais, kai jie jau pradėjo pūti.

– Artimiausios kaimynės Latvijos gyventojai jau sukilo. Ar neapims visuotinė panika ir mūsų žmonių? Patentų turėtojai ir kiti smulkūs verslininkai vasarį ketina piketuoti prie Seimo. Gal tai – tik pradžia?

– Žmonės į gatves gal ir išeis, bet ką jie tose gatvėse veiks? Na, gerai, jie protestuos, gal pavyks pakeisti vieną įstatymą kitu, bet tie, kurie tuos žmones galėtų vesti, ar jie šiandien turi kokią nors vėliavą? Prisiminkite, kaip Sąjūdžio laikais mes elgėmės – turėjome vėliavas, kuriose buvo įrašytas tam tikras tikėjimas. Asmeniškai aš negirdžiu šiandien Lietuvoje jokių pagrįstų opozicinių teiginių. Partijos, kurios šiandien yra Seime, labiau primena cirką, nedeklaruoja jokių naujų teiginių. Tos partijos nuo nepriklausomybės pradžios buvo laisvosios rinkos šauklės. Laisvos rinkos principas: valstybė nesikiša, palieka tvarkyti reikalus žmonėms, taip atsiranda terpė gudresniems žmonėms pasinaudoti ne tokiais sumaniais. Pažiūrėkite į jaunus žmones, paėmusius kreditus kelioms dešimtims metų – jie užsinėrė kilpą ant kaklo. Jeigu nebūtume taip beatodairiškai tikėję laisvąja rinka, gal valstybė būtų įsikišusi į šitą gudrių ir negudrių žmonių bendradarbiavimą. Valstybė turėjo pasakyti, kad negalima taip drąsiai imti kreditų, bet ji leido veikti šiam mechanizmui. Tokiu būdu saujelė gudruolių susikrovė didelius pinigus ir paliko krūvą žmonių nelaimėje.

– Kone dvidešimtmetį spekuliavote akcijų biržoje, tačiau nustojote tai daręs. Kodėl?

– Praradęs keliolika tūkstančių litų pradėjau rimtai domėtis, kaip veikia akcijų rinkos mechanizmas. Supratau, kad tai neperspektyvi investicija, nes akcijų vertė nesiejama su dividendais, įmonės pelnu. Pažiūrėkime, kiek kainuoja konkrečios įmonės akcijos ir kiek ta įmonė moka dividendų – pamatysime skirtumą, siekiantį kelias dešimtis kartų. Vadinasi, investicija atsiperka per 50–70 metų. Ar tai normalu? Ko gero, žmonės pasitikėjo akcijų birža tik todėl, kad jiems, pasitelkus įvairius viešųjų ryšių mechanizmus, buvo teigiama, jog akcijos brangs. Iš esmės jos labiausiai brango tik dėl to, kad pasaulyje yra per daug pinigų: trilijonus valdančios struktūros ėmė investuoti į akcijas, vertybinius popierius, nekilnojamąjį turtą. Taip išsipūtė milžiniškas virtualios ekonomikos burbulas. Žmonės užsidirbo pinigus iš oro, bet ilgai tai tęstis negalėjo, nes iš esmės yra ydingi šios sistemos pamatai. Akcijų kaina buvo ir vis dar yra atitrūkusi nuo realios įmonių vertės.

– Dabar populiaru kaupti pinigus privačiuose pensijų fonduose. Kokia jų ateitis?

– Privatiems kaupimo fondams prognozuoju bankrotą, nes jie visus iš mūsų gautus pinigus investavo į vadinamąją virtualią ekonomiką (akcijas, obligacijas) ir į nekilnojamąjį turtą. Nekilnojamojo turto ir akcijų rinkos perkaito. Vadinasi, už savo pinigus nupirkome labai brangų turtą, kai jo kaina buvo maksimali. Žmonės turėtų suvokti, kad į privačius pensijų fondus mokami pinigai niekada negrįš. Tačiau finansų analitikai, kurie gyvena iš to, ir toliau pučia žmonėms miglą.

– Kiek, jūsų nuomone, pagrįsti nuogąstavimai dėl lito devalvavimo?

– Lito devalvavimas turi ir privalumų, ir trūkumų. Jeigu litas bus pigesnis, atitinkamai pabrangs importas, bet atpigs eksportas, vadinasi, labiau apsimokės gaminti – gausime daugiau pinigų už eksportuotas prekes. Daugiau eksportuodami verslininkai galėtų mokėti didesnes algas darbuotojams. Kita vertus, pabrangtų valstybės skolos aptarnavimas. Vyriausybė, ko gero, dar nėra apsisprendusi, ką daryti – devalvuoti litą ar ne.

– Doleris – supervalstybės valiuta. Kas istoriškai lėmė tokią Valstijų sėkmę? Ar verta laikyti santaupas JAV doleriais?

– Pastaruoju metu doleris vėl stiprėja, bet ne todėl, kad atsitiesia JAV ekonomika, o tik dėl padidėjusio susidomėjimo šia valiuta. Daugelis mūsų veiksmų paremti besąlygišku tikėjimu JAV ekonomika. Amerikiečiai, išnaudodami šį pasaulio tikėjimą ir naivumą, susikūrė gerą gyvenimą. Kai prasidėjo krizė, kuri, manoma, kilo dėl netinkamų JAV finansų sistemos veiksmų, vis tiek pasikliaujame doleriu ir laikome savo santaupas šia valiuta arba perkame JAV vertybinius popierius. Didelė tikimybė, kad šių metų viduryje ar pabaigoje doleris pradės pigti, nes JAV skolos sukels milžinišką infliaciją. Per artimiausius kelis mėnesius iš dolerių galima ir uždirbti, bet ilgalaikėje perspektyvoje laikyti santaupas šia valiuta yra rizikinga.

– Kaip vertinate A.Kubiliaus vykdomą antikrizinį planą?

– A.Kubiliaus veiksmuose nematau sistemos, regiu tik skylių kaišiojimą. Jo Vyriausybės uždavinys – subalansuoti biudžetą ir tiek sumažinti išlaidas, t.y. atimti iš žmonių pinigų, kad biudžetas būtų nedeficitinis. Situacija negerės, jei bus vykdomas šis antikrizinis planas. Pastebėjau, kad visi veiksmai, kuriuos atlieka Vyriausybė, yra Tarptautinio valiutos fondo reikalavimų atspindys. Beje, tų pačių dalykų šis fondas reikalauja ir iš latvių, ukrainiečių. Atkreipkite dėmesį, kaip šiuo metu elgiasi senosios Europos valstybės – jos daro priešingus fondo rekomendacijoms dalykus, pirmiausia – mažina mokesčius. Jeigu pasidomėtumėte fondo istorija, pamatytumėte, kad nė vienos šalies jie neišgelbėjo.

Vyriausybės antikriziniame plane matau tik apribojimus, mokesčių didinimą. Kaip tokiomis sąlygomis žmonėms uždirbti? Mano požiūriu, valstybė turėtų perimti visuomenei svarbius resursus į savo rankas, kontroliuoti energetiką, švietimą, sveikatos apsaugą, vaistų monopolį, o kuo greičiau – finansus ir bankus. Vaistų didmeninę prekyba, ypač krizės metu, jei ne visiškai nacionalizuoti, tai bent labiau kontroliuoti reikėtų. Kodėl mes mokame už vaistus daugiau nei užsieniečiai? Todėl, kad šią rinką pas mus valdo saujelė išrinktųjų, kurie nustato tokias kainas, kokias nori. Kai žmonės nebesugebės apmokėti sąskaitų už elektrą, dujas, įsigyti vaistų, tada šios mano eretiškos mintys taps realybe – bus nacionalizuoti monopoliai.

– Prieštaraujate laisvosios rinkos ir iš dalies demokratijos nuostatoms.

– Valstybė turi ginti piliečius, bet pastaruoju metu ji šios savo pareigos nevykdė. Buvo tikima, kad laisvoji rinka sureguliuos viską savaime, bet taip neįvyko. Nuo pat nepriklausomybės pradžios sakiau, kad negalima atiduoti bankų sistemos į užsieniečių rankas, bet viskas atiteko užsieniečiams. Turėtume atstatyti valstybinį komercinį banką ir įpareigoti visas valstybines įstaigas ir įmonės laikyti savo sąskaitas tame banke. Tokiu atveju palūkanas už paskolas mokėtume ne Skandinavijos bankams, o kauptume ir didintume savo valstybės turtą. Drįsčiau polemizuoti su bet kuriuo liberalu – esu įsitikinęs, kad laisvos rinkos nėra ir būti negali, nes tie žmonės, kurie valdo trilijonus dolerių, bet kurią dieną gali daryti įtaką rinkai. Pavyzdžiui, į Lietuvos akcijų rinką atėjus su milijonu litų galima daryti įtaką: sukelti dirbtinį ažiotažą arba nuosmukį. O valdant trilijonus visus procesus galima valdyti pasauliniu mastu.