O KA GAL NEGALIMA?TAI GI LAISVI ESAME IR KA NORIME TA IR GIEDAME GAL NE?

Tiems (jaunimui), kurie tiki mūsų idiotiška propaganda apie tarybinius laikus, papasakosiu, kaip buvo iš tikrųjų. Tarybiniais laikais blogai buvo tinginiams, visokio plauko spekuliantams, ir amžinai viskuo nepatenkintiems „disidentams“. Parduotuvėse, tiesa, maisto ir daugelio prekių trūkdavo, bet niekas neskurdo ir nebadavo. Žmogaus karjera priklausė nuo sugebėjimų, o ne nuo prisivogtų turtų, kaip dabar. Tada nereikėjo drebėti, kad rytoj gali būti išmestas iš darbo, kad būsi apvogtas ar apiplėštas vidury dienos, kaip "neprikausomoj" Lietuvoj. Tada aš jaučiausi daug laisvesnis, negu dabar - po visą TSRS - nuo Baltijos iki Ramiojo vandenyno galėjai važinėti be jokių tikrinimų. Kol lietuviai, tėvas ir sūnus Brazinskai, nenuvarė lėktuvo į Turkiją, pakeliui nužudydami stiuardesę, ir aerouostuose dorai niekas netikrindavo. Tik po Brazinskų "žygdarbio" pradėjo rimčiau pasų reikalauti ir krovinius peršviesti. Kalbos apie kokią nors lietuvių diskriminaciją – absoliuti nesąmonė. Pabaltijui santykinai buvo skiriama lėšų daugiau, negu kitoms respublikoms. Tautybė TSRS aukštosiose mokyklose neturėjo jokios reikšmės. Pvz., aš augau be tėvų (žuvo, kai buvau 3 mėn.). 1963 m. aukso medaliu baigiau vidurinę. 1968 – Karo aviacijos inžinierių institutą. Skraidžiau Šiauliuose vienu iš žvalgybinių TU-126 (AVAKS analogas). Atlyginimas – 230+90 (už leitenanto laipsnį) rub. Lakūnų valgykloje maitindavo puikiai ir nemokamai. Po 4 m. aprūpino butu. Kadangi nestojau į partiją, teišsitarnavau iki kapitono laipsnio. 1988 m. gaudavau 430 rub. atlyginimą. Taigi, dabartinių demagogų pliurpalai apie kažkokią lietuvių diskriminaciją ir "persekiojimus" yra visiškas melas (persekiodavo kai kuriuos aršiausius "disidentus", kurie užsiiminėjo purvų drabstymu ir raginimais nepaklusti tuometiniams įstatymams, daugelis po 1990-jų sėdinčių valdžioje, iki tol irgi kuo puikiausiai gyveno). Demobilizavausi 1989, prasidėjus visuotiniam Gorbačiovo „reformų“ sukeltam chaosui. 1991 m. pasisiūliau į Lietuvos kariuomenę. Pažiūrėjo kreivai ir pasiūlė maždaug seržanto pareigas – muštruoti šauktinius. Žinoma, atsisakiau. Nebuvau anos sistemos mylėtojas, bet dabartinis kapitalizmas yra daug neteisingesnė santvarka už buvusią – tokios baisios socialinės nelygybės anais laikais net įsivaizduoti nebutų užtekę fantazijos.

Politpartyjnaja rabota dar neišsigaravo....