Jeigu Millvina Dean nebūtų atsidūrusi „Titanike“, ji greičiausiai ramiai nugyventų visą gyvenimą išsvajotame Naujajame pasaulyje kaip eilinė amerikietė. Tačiau amžiaus katastrofa pakeitė jos likimą. Šeimą praradusi moteris apkeliavo pusę pasaulio ir tapo tikra įžymybe. Ji mirė praėjusį sekmadienį, taip ir nepasižiūrėjusi garsiojo Jameso Camerono filmo „Titanikas“.

„Titaniku“ plaukti visai neketino

Paskutinė iki šių dienų išgyvenusi „Titaniko“ keleivė mirė būdama 97-erių. Ji nieko neprisiminė nei apie plaukimą legendiniu laivu, nei apie susidūrimą su ledkalniu. Kai 1912 m. balandžio 10 d. Deanai pakilo į „Titaniko“ denį, jai buvo suėjusios vos devynios savaitės.

Laivu plaukė daugybė šeimų, kurios vylėsi pradėti naują gyvenimą išsvajotame Naujajame pasaulyje. Bertramas ir Georgette Deanai pardavė Londone turėtą aludę ir ketino atidaryti tabako krautuvę Kanzase. Jų bagažas ir visi turtai jau buvo iškeliavę į Jungtines Valstijas kitu laivu.

Bertramas ir Georgette Deanai kartu su vaikais Bertramu ir Millvina neketino keliauti „Titaniku“. Jie turėjo bilietus į kitą laivą, bet tuo metu britų angliakasiai pradėjo streiką, todėl reisas buvo atšauktas. Šeima kaip kompensaciją gavo bilietus į „Titaniką“.

Šeimą išgelbėjo tėvas

Deanai keliavo trečiąja klase. Kaip vėliau pasakojo G.Dean, naktį iš balandžio 14-osios į 15-ąją jie pabudo nuo stipraus trenksmo. Bertramas išlėkė iš kajutės ir grįžęs paaiškino, kad laivas susidūrė su ledkalniu, todėl reikia skubiai evakuotis.

Kas vyko toliau, puikiai žino 11 „Oskarų“ gavusio filmo „Titanikas“ žiūrovai. Trečios klasės keleiviams buvo trukdoma pakilti į viršų, gelbėjimo valtyse trūko vietų. Iš 2223 laivu plaukusių žmonių gyvi liko tik 706.

Tarp laimingųjų atsidūrė ir G.Dean su abiem vaikais. „Aš greitai prie jūsų prisijungsiu“, - paskutinius vyro žodžius prisiminė moteris. Šeimos galva dingo be žinios, ir po kurio laiko buvo patvirtinta, jog jis žuvo.

„Mus visus išgelbėjo tėvas, - 2002 m. duodama interviu vienam laikraščiui sakė M.Dean. - Dauguma žmonių tikėjo, kad „Titanikas“ negali nuskęsti, ir todėl neskubėjo gelbėtis. Bet mūsų tėvas nepasikliovė atsitiktinumais.“

Po katastrofos G.Dean su vaikais grįžo į Sautamptoną ir čia apsigyveno. M.Dean baigė mokyklą, Antro pasaulinio karo metais dirbo britų kariuomenės topografijos skyriuje. Ji neturėjo nei šeimos, nei vaikų. Moteris ilgai vengė laivų ir tik 1998 m., praėjus 86 metams po „Titaniko“ katastrofos, pagaliau nuplaukė į Niujorką.

Filmo pažiūrėti nesiryžo

M.Dean nugyveno ilgą ir turiningą gyvenimą. Moteris pati sakydavo, kad jeigu „Titanikas“ nebūtų nuskendęs, ji užaugtų Amerikoje ir gyventų kaip paprasta amerikietė. Tačiau staigus likimo vingis pakeitė visą jos gyvenimą. M.Dean gaudavo krūvas laiškų, dalindavo interviu, padėdavo tyrinėtojams, dalyvaudavo konferencijose ir apkeliavo pusę pasaulio. Ypač didelio dėmesio moteris sulaukė, kai 1997 m. pasirodė J.Camerono filmas „Titanikas“. M.Dean iki gyvenimo pabaigos jo taip ir nepasižiūrėjo, bijodama tragiškų įspūdžių.

Paskutiniai gyvenimo metai jauniausiai „Titaniko“ keleivei buvo sunkūs. Moteris gyveno Sautamptono senelių prieglaudoje ir turėjo kas mėnesį už išlaikymą mokėti 3 tūkst. svarų sterlingų. Susidūrusi su finansiniais sunkumais, M.Dean nusprendė parduoti daiktus, kuriuos jos šeima gabenosi „Titaniku“. Vėliau jai finansiškai padėjo „Titaniko“ žvaigždės Leanardo DiCaprio ir Kate Winslet.

„Ji buvo nepaprasta ir spindinti“

Žmonės, pažinoję M.Dean, pasakojo, kad ji buvo puiki pašnekovė, sąmojinga pasakotoja. Karta vienam laikraščiui ji papasakojo, kaip gavo laišką iš vyro, kuris prašė atsiųsti jos plaukų sruogą ir žadėjo už tai 100 svarų sterlingų. M.Dean išsiuntė jam plaukų sruogą, nesitikėdama gauti pinigų. Tačiau kai jos pašto dėžutėje atsidūrė čekis, moteris, kaip pati prisipažino, atgavo tikėjimą žmonėmis.

„Ji buvo nepaprasta, spindinti moteris, - pasakojo Tarptautinės „Titaniko“ draugijos prezidentas Charlesas Haasas. - Ji žinojo savo vietą istorijoje ir visada norėjo pasidalinti savo istorija su kitais, ypač vaikais. Ji buvo paskutinė gyva sąsaja su „Titaniko“ istorija.“

2012 m., kai bus minimas „Titaniko“ katastrofos šimtmetis, Sautamptone bus atidarytas specialus muziejus, skirtas vienai didžiausių XX a. katastrofų. Deja, nė vienas legendinio laivo keleivis į atidarymo ceremoniją jau neatvyks.