Mokslininkai nustatė, kad Žemės „trūkstama energija“ iš tiesų niekur nedingusi. 

Pagrindinis Žemės energijos šaltinis yra Saulė, kasdien atakuojanti planetą savo spinduliais. Ši energija, be kita ko, padeda palaikyti mūsų orų sistemas, sušildo planetą tiek, kad joje galėtų egzistuoti gyvybė, skatina augalų fotosintezę. Tačiau ne visa ši energija sulaikoma Žemėje – dalis jos atspindima ar išspinduliuojama atgal į kosmosą, praneša outamazingplanet.com. 

Studijuodami, kiek saulės energijos sugeria atmosfera, ir palyginę ją su energija, planetos išskiriama į kosmosą, mokslininkų komanda apskaičiavo, kiek jos Žemė sulaiko. Didžioji dalis energijos šilumos pavidalu sulaikoma vandenynuose, o dėl to nežymiai kyla temperatūra. 

Ankstesnis tyrimas, kurį 2010-aisiais paskelbė kita mokslininkų komanda, pažymėjo, kad vandenynų šiltėjimas 2004–2008 metais sulėtėjo. Tai leido jiems teigti, kad dalis planetos energijos kažkur pradingo. 

Tačiau nauja komanda, vadovaujama Normano Loebo iš NASA Langley tyrimų centro, dar kartą ištyrė per pastarąjį dešimtmetį atliktus matavimus ir nustatė, kad skaičiai yra gana pastovūs. 

N. Loebo komanda nustatė, kad ribinė paklaida buvo didesnė, nei pirmasis tyrimas numanė. 

„Vienas dalykas, kurį norėjome padaryti, tai atlikti kruopštesnę neapibrėžtumų analizę. Kai tai padarėme, aptikome, kad išvada apie trūkstamą energiją sistemoje nėra paremta duomenimis“, – tvirtino mokslininkas. 

Naudodama dešimtmečius Saulės radiacijos ir klimato eksperimento (angl. Solar Radiation and Climate Experiment – SORCE) metu rinktus duomenis, mokslininkų komanda nustatė, kiek energijos sugeriama iš Saulės. Tuomet naudodami Debesų ir Žemės spinduliavimo energijos sistemą (angl. Earth`s Radiant Energy System – CERES) jie atėmė energiją, atspindėtą į kosmosą, bei pačios Žemės skleidžiamą energiją. 

Likusi energija užsilaiko kažkur mūsų planetoje. Mažiau nei 10 proc. šildo sausumą ir atmosferą, tirpdo sniegą ir ledą, o likusioji šildo vandenynus. 

Pirmasis tyrimas nustatė, kad nuolatinis Žemės temperatūros kilimas sulėtėjo. Tačiau naujasis tyrimas pažymi, kad metodai, naudojami vandenyno savybėms tirti, 2003 metais pakito. 

Atsižvelgus į abiejų metodų paklaidos ribą, naujasis tyrimas teigia, kad fiksuojamas smukimas „statistiškai nėra reikšmingas, jo nefiksuoja ir CERES“. 

Dabar duomenis apie vandenynus renka „Argo“ programa. Viso pasaulio jūrose išdėstyta daugiau kaip 3 tūkst. plūdurų, kurie grimzdami ir kildami matuoja temperatūrą ir druskos kiekį vandenyse iki 2 kilometrų gylyje. 

„Mūsų duomenys rodo, kad Žemė šilumą kaupia vandenynuose, pusę vato kvadratiniame metre siekiančiu dydžiu, kuris nerodo jokio mažėjimo“, – teigė N. Loebas.