Patriotizmas turi glūdėti ne tik išorėje, bet ir viduje

Patriotizmą galima suprasti ir aiškinti  labai paprastai. Tai būtų lyg ir meilė, atsidavimas, noras padėti savo gimtajai šaliai, kraštui.

Patriotizmas pirmiausia prasideda nuo pagarbos, meilės savo šeimai, savo gimtinei, o vėliau jis virsta į atsidavimą savo valstybei. Šiandien dažnai girdime, kad  Lietuva yra maža valstybė, kad ji nėra įtakinga pasaulyje. Kiti, kategoriškesni, apskritai teigia, kad Lietuva nieko gero negali jiems pasiūlyti. Jie paprasčiausiai spjauna Lietuvos pusėn ir bėga nuo atsakomybės. Jeigu vertintume istoriškai, tai Lietuva yra unikali valstybė. Pirmiausia todėl, kad ji užima labai svarbią geopolitinę vietą. Štai kodėl  ji buvo niokojama karų, čia buvo tiek kraujo, sugriovimų ir žymiai mažiau statybos.

Šiandien patriotizmas – tai naujos Lietuvos kūrimas. Lietuvos, kuri rastų vietą globaliame pasaulyje, kad išliktų tokia svarbi, kokia buvo iki šiol. Dažnai Lietuva  ironiškai vadinama Marijos žeme, norint pašiepti mūsų istoriją ar šiaip parodyti jos perspektyvos miglotumą. Tačiau reikia pabrėžti, kad  iš tikrųjų mes Lietuvą galime vadinti Marijos žeme, nes ji vienintelė pasaulyje per XX a. du kartus atgimė. Parodykite man nors vieną šalį, kuri, būdama tokių valstybių apsuptyje, sugebėjo pasinaudoti istorijos momentu ir tapti laisva.

Vienas įžymus Lietuvos istorikas yra pasakęs, kad jeigu sukeistume Lietuvą su Roma geografinėmis padėtimis, kažin ar būtų kilusi Romos kultūra Lietuvos žemėje, ir atvirkščiai. Iš tikrųjų mes paskutiniai įsiliejome į krikščionišką Europą, tai buvo tik XIV a. pabaiga, bet jau XVI a. pabaigoje mes praktiškai vienu laiku su visa Europa įžengėme į Baroko amžių. Mūsų praeitis, mūsų istorija tik dar kartą patvirtina, kad mes turim nepaprastai didelį potencialą, kuriuo būtina didžiuotis, tad lietuviai visais laikais ne tik mokėdavo pasinaudoti pasaulio kultūros pasiekimais, bet ir juos, pritaikyti savo šalyje. Taigi mes turim didingą praeitį, kuri gali tapti patriotizmo ugdymo jaunimui pamoka.  Jaunimas gali didžiuotis Lietuvos praeitimi, nes tokia savo senove negali pasigirti net ir didesnės Europos ar pasaulio tautos.

Patriotizmas, arba meilė, pasiaukojimas savo tėvynei, pirmiausia pasireiškia ne tik ištikimybe savo šaliai, bet ir aktyviu dalyvavimu kuriant tą valstybę. Kartais būna apmaudu, kada mūsų jaunimas negrįžtamai palieka Tėvynę ir atsisako kurti gerovę savo krašte. Manau, kad  tai nėra jaunimo kaltė. Čia tektų atsakomybę prisiimti tiems, kurie formuoja tokio jaunimo pasaulėžiūrą, gyvenimo kultūrą. Atsakomybę turi prisiimti ne tik tėvai, bet ir pedagogai. Dažnai mokykloje istorija yra tapusi tik dalyku, kurio egzaminą reikės laikyti valstybinių egzaminų metu, ir ne daugiau. Todėl istorijos mokytojų atsidavimas auklėjant jaunąją  kartą, aiškinant mūsų tautos istorijos peripetijas yra labai svarbus veiksnys ugdant patriotizmą. Tačiau istorija turi būti nepagražinta, reali, su visais skauduliais, sėkmėmis ir nesėkmėmis. Mūsų praeityje būta visko: išdavysčių, tarpusavio kivirčų, kuriuos būtina parodyti jaunimui, kad šis iš tokių istorinių klaidų mokytųsi ir jų niekada nekartotų ateityje.

XX a. Lietuva turėjo dvi respublikas:  pirmoji užgimė ir gyvavo tarpukariu, antroji –  po 1990 m. kovo 11-osios. Tarpukariu sugebėjome išbūti laisvi 22 metus. Pirmosios Lietuvos Respublikos pabaigoje aiškiai galime matyti labai panašias tendencijas visuomeniniame politiniame gyvenime, kurios pasireiškia ir šiandien – Antrojoje Lietuvos Respublikoje. Nepasitikėjimas savo valstybe, ieškojimas asmeninės naudos, pagalbos pas agresyviai nusiteikusius kaimynus mūsų tautai nieko gero neatnešė.

Šiandien kaip tik matome ir girdime įvairius pasisakymus, kad Lietuva be ateities,  Lietuva be perspektyvos. Tačiau mūsų šalies ateitis ir perspektyva  priklauso tik nuo to, kaip mes dirbsime savo šaliai. Kiekviena karta įnešė  tam tikrą indėlį į Lietuvos valstybingumo raidą. Mano kartai teko garbė kovoti dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Tą mes darėme iš patriotizmo ir meilės savo gimtajam kraštui.

Dabartinė karta, pasitelkusi patriotizmą, turėtų vykdyti  Lietuvos valstybės rekonstrukcijos darbus. Juk jie, o ne mes gyvensime ateities Lietuvoje. Jaunimas turi pradėti kurti tokią šalį, kurioje jiems bus patogu ir gera gyventi, tačiau be meilės ir patriotizmo čia neapsieisime, kaip neapsieinama sodinant gėles ar medžius, statant savo namą ar rūpinantis savo aplinka. Ateities patriotizmą aš suprantu kaip Lietuvos jaunimo pasiryžimą atlikti savo istorinę misiją Tėvynei, kad ji pagaliau taptų pilnavertė visos Europos šalis.

Jeigu kalbėtume apie Pirmąją Lietuvos Respubliką, tai  galiu pasakyti, kad dalis žmonių saulės ieškojo Maskvoje ir atvežė tą saulę. Kuo visa tai baigėsi, žinome – žudynėmis, tremtimis ir okupacija. Kita dalis manė, kad saulę atneš Hitleris, bet Lietuvoje buvo įvykdytas holokaustas, uždarytos aukštosios mokyklos, o profesūra išvežta į koncentracijos stovyklą. Pokario partizanai tikėjosi amerikiečių ir britų pagalbos. Bet taip ir žuvo miškuose su savo laisvės troškimu. Todėl mūsų istorija aiškiai parodo, kad tik mes patys, be niekieno pagalbos,  galime sukurti tokią valstybę, kokios norime. Mums aiškino, kad gėrybės prapliups iš dangaus įstojus į Europos  Sąjungą, bet tas gėrybes, kaip rodo praktika,  mes turime užsidirbti patys. Tikėjimą savo darbo rezultatais, tikėjimą ateitimi mums užtikrina būtent patriotiniai jausmai. Juk kiekvienas žmogus yra pasiruošęs dėl mylimojo atlikti žygdarbį. Jei myli Tėvynę, tai turi aukotis ir dėl jos...

Šiandien pasaulis darosi vis globalesnis. Jis ištrina didžiausius atstumus tarp žmonių. Tai visiškai natūralu. Tačiau egzistuoja žmonių grupė, kuri propaguoja globalizmą. Juo prisidengus kovojama su nacionalinėmis valstybėmis. Daugelis net žymių žmonių save vadina kosmopolitais ir propaguoja nacionalinės valstybės  atgyvenimo idėją. Vadina save pasaulio,  Europos piliečiais, dažnai vadina save tik europiečiais. Su tuo aš kategoriškai nesutinku, nes Europa, Europos Sąjunga susideda iš atskirų tautų, turinčių savo nacionalines valstybes. Būtent tautų kultūros įvairovė labiau praturtina pačią Europą ir tampa progreso šaltiniu. Juk sveikas varžymasis tarp tautų, nacionalinių valstybių užtikrina progresą. Įsivaizduokime, kas būtų, jei Europoje nebeliktų nacionalinių valstybių. Manau, kad Europa pirmiausia susideda  iš šeimos ir namų, kur tu gimei, iš tavo tėviškės, tavo tėvynės, ir jeigu tau visa tai brangu, tau bus svarbu  ir išlaikyti pačią Europos kultūrą.

Šiandien galima sakyti, kad dažnai pilietiškumas priešinamas patriotizmui, kaip ir kosmopolitizmas – nacionalizmui. Tačiau jeigu tu esi nacionalinės valstybės pilietis ir aktyviai veiki visuomeniniame ir politiniame gyvenime, tai tu kartu esi patriotas. Sakyčiau, kad pilietiškumas ir patriotizmas  yra specialiai priešinami. Jeigu tu esi tikras pilietis, jeigu tu elgiesi pilietiškai ir puoselėji savo valstybę, tai tu, be abejonės, esi patriotas.

Ar galima pavadinti pilietiškumu žmonių ,,bėgimą“ iš Lietuvos? Aišku, kad ne. Kartu tai yra ir antipatriotizmas. Aš nevadinčiau vien tik  patriotizmu ir to  jausmo, kuris pasireiškia, pvz., vien sportinių varžybų metu. Dažnai sakoma: ,,Va, žiūrėkit, koks mūsų jaunimas patriotiškas – čia su vėliavom plaikstosi.“ Patriotizmas – tai nėra vien savo jausmų išraiška, tai darbas, veikla, dažnai net be atlygio. Kai vyksta aukšto lygio krepšinio turnyrai, kuriuose dalyvauja Lietuvos rinktinė, ant automobilių kabo trispalvės vėliavėlės, bet čia yra tik išorinė, pigi patriotizmo išraiška. Patriotizmas glūdi dvasioje.

Esama matę, kaip  prieš rungtynes giedant himną, sportininkų akyse pasirodo ašaros. Vėliava, himnas veikia daug labiau emociškai. Aš vadinčiau patriotizmu ir pilietiškumu, pvz., jaunimo dalyvavimą rinkimuose, parodant, kad jiems rūpi šalies ateitis. Visiškai nevadinu patriotizmu, kai sako: ,,Ką čia bebalsuosi, čia vis tiek tas pats.“ Tu turi domėtis, kas vyksta. Valstybę lyginu su žmogumi. Žmogus kaip ir valstybė gimsta, yra krikštijamas, veda, skiriasi, miršta. Skirtumas tarp žmogaus ir valstybės yra tik toks, kad valstybė atgimsta, o žmogus – ne.  Ir jeigu tu myli žmogų (savo tėvynę), tai tu rūpiniesi viskuo, kad tik tavo mylimas žmogus būtų sveikas, pavalgęs, laimingas ir pan. Mes pripratom, kad valstybė turi duoti mums. O ką tu jai davei? Patriotizmas pasireiškia tuo, kad tu turi duoti, o ne valstybė. Jeigu tu davei, tai, aišku, ir valstybė tau kažkada atsidėkos.

Jaunimas yra molis, iš kurio mes lipdome savo valstybės ateities piliečius. Ir jeigu jiems trūksta patriotizmo, tada pirmiausia tie žmonės, kurie atsakingi už jaunimo ugdymą, turi pareikšti priekaištus sau, nes niekas niekada iš niekur neatsiranda. Ar užtenka patriotizmo dabartiniam jaunimui, yra sunku pasakyti. Kokia mūsų karta, toks bus ir mūsų jaunimas. Ir jeigu kažkas su jaunimu negerai, tai pirmiausia priekaištaukime sau, ko mes nepadarėme.

Šiandien, kada Lietuvoje išugdyta vartotojų visuomenė, patriotizmui plėtotis labai sunku, nes tokia visuomenė ugdo žmogaus egoizmą, neleidžiantį tam individui gyventi bendruomenėje. Tokią vartotojų  visuomenę kur kas lengviau valdyti, nes kiekvienas tos visuomenės narys domisi tik savo interesais. Vartotojų visuomenė įšaldė bendruomeniškumo jausmą. Kiekviena akcija, sakykime parduotuvėje, yra dar viena vinis į patriotizmo karstą. Šiandieninė jaunoji karta mūsų dėka  dažnai pasireiškia kaip prekybinių akcijų karta. Tai yra baisiausias dalykas.

Parengė Laima MALAKAUSKIENĖ, žurnalas „Atrask!“



NAUJAUSI KOMENTARAI

gebelsas

gebelsas portretas
tarpukario biedni bernai uzdirbo tona aukso ir tuometine valdzia to aukso nepavoge... stai kas yra zygdarbis.... apie siandienos valdziazmogius trokstancius nuosavo tvartelio ner ka kalbeti

vidma

vidma  portretas
ir vel ta muzikele grezia .tauta tevyne dar vyriusibe ar dark koks velnias .Ir vis mano bedna subine nori ikist i kokia mesmale .Tipo pakovojom afganistane po to pakovojom prie boksto dar ten pakavojom kokiam irake . Bet man nuo to ar geriau . as noriu gyvent ka jus dabar norit man dzin .sake kad busim nepriklausomi nuo ruso ir kas ,kazin ar je tai kartoja kai derasi del duju ,naftos . Dabar priklausomi nuo amerikono . Koks skirtumas man kam priklausit ar tam ar kitam vis viem man paprastam zmogeliui pize ....... taip kad susikiskit savo patriotizma sau in gala ,aciu man jusu pasaku gana .Ieskokit tarp 16-18 durneliu gal ten kam praplausit smeginis .o as matau jusu veiksnius visur aplinkuj .Ir tikrai zinau ko jus sekiat .

vidmai

   vidmai portretas
Tau tai tikrai nėra ko siekt, berašti.
VISI KOMENTARAI 15

Galerijos

  • „Pilkojoje zonoje“ tvyranti sumaištis kelia grėsmę
    „Pilkojoje zonoje“ tvyranti sumaištis kelia grėsmę

    Kol Europa snaudžia, Rusija kariauja. Ne tik Ukrainoje, bet ir patogiose šalyse į vakarus nuo jos. Šios „pilkosios zonos“ atakos nukreiptos prieš infrastruktūrą ir kompiuterių duomenų bazes, karinius objektus ir komercine...

  • Išaugti baimę
    Išaugti baimę

    Pirmadienio rytą Vilniuje sudužęs DHL krovininis lėktuvas tapo dar vienu nerimo signalu Europai, kuri ir taip gyvena nuolatinės įtampos sąlygomis. Prisiminus vasaros incidentus Leipcigo DHL logistikos centre, įvykis įgavo ypatingą atspalvį. ...

    1
  • Partinės zoologijos mutacijos
    Partinės zoologijos mutacijos

    Nors apklausos byloja, kad žmonės nenori naujų ministerijų, tačiau sotaus gyvenimo pilotams į tai nusispjauti. Anie valdantieji kalbėjo apie vieną ministerinę mutaciją, o šitie jau prabilo apie dvi. Steigs ne tik Regionų, bet dar ir Infrastru...

    3
  • Švęsti negalima laukti
    Švęsti negalima laukti

    Kaunas šiandien pirmasis šalyje įžiebia Kalėdų eglutę, jaukiai išpuoštą meduoliais. Pavymui – Radviliškis, Akmenė, Švenčionys ir t. t. Prasideda kalėdinis maratonas, ir maratonas čia – tinkamas ...

    2
  • Kur pakasė kamuolį?
    Kur pakasė kamuolį?

    Tai panašu į mamos elgesį su vaiku, kuriam labai prastai sekasi. Štai grįžta jis nusiminęs. „Kas yra, vaikeli?“ – „Pašalino iš mokyklos futbolo komandos.“ – „Nieko, vaikeli, tik nenusim...

    2
  • Putinai šnara: cvirk, cvirk
    Putinai šnara: cvirk, cvirk

    Levas Davidovičius Bronšteinas (1879–1940), žymiausias Trockių giminės atstovas, gimė 1879 m. lapkričio 7 d. (veikiausiai pagal Grigaliaus kalendorių) semito ūkininko Davido Leontjevičiaus (1847–1922) ir jo žmonos Anos Lvovnos (185...

    3
  • Kas mūsų laukia 2025-aisiais?
    Kas mūsų laukia 2025-aisiais?

    Lapkričio mėnesiui besiritant į antrąją pusę, vis dažniau pagalvojame apie šv. Kalėdas ir Naujuosius metus. Taigi suvokiame, kad neišvengiamai netrukus žengsime į 2025 m. Kas mūsų laukia kitais metais ekonomine prasme? Pažvelkime į ...

    1
  • Kriminalizuos laisvą žodį?
    Kriminalizuos laisvą žodį?

    Lietuvoje policija pradėjo patikrinimą dėl europarlamentaro D. Žalimo pasisakymų feisbuke apie naujai sudarytą valdančiąją koaliciją Seime. ...

    7
  • Ritualiniai protestai
    Ritualiniai protestai

    Sekmadienį Berlyne „gerieji rusai“ surengė keistą akciją. Forma ji priminė ritualinę ceremoniją: be būgnų, bet su užkalbėjimais, kuriuos daugsyk kartojant, matyt, galima išvaryti iš Kremliaus blogąsias dvasias. Laimei, min...

    2
  • Nuo karo dievo mūsų neišgelbės ir pats Donaldas – net ir to išties norėdamas
    Nuo karo dievo mūsų neišgelbės ir pats Donaldas – net ir to išties norėdamas

    Karas yra galingesnis net, baisu pasakyti, už Visagalį Griausmavaldį Donaldą, tad net jis nepajėgus to karo sustabdyti. Na, gal Donaldas galėtų jį tik pristabdyti ir tai tik tokiu atveju, jei to norėtų kitas asmuo. ...

Daugiau straipsnių