Astravo atominė elektrinė – galimybė dirbti

Apniukęs balandžio rytas apie 20 km nuo Lietuvos sienos Baltarusijoje. Nedidelis autobusas apsitrynusiomis sėdynėmis su užrašu „Zakaznoj“ („Užsakytas“) į Astravo atominės elektrinės statybų aikštelę veža grupę žurnalistų. Ši Baltarusijos nevyriausybinės organizacijos „Ekopartnerstvo“ suorganizuota ekskursija skirta kaimyninių šalių žurnalistams, rašantiems gamtosaugos ir energetikos temomis.

Daugelis jų čia lankosi pirmą kartą. Išskyrus Niną Rybik, kuri yra vietos laikraščio „Astravo tiesa“ redaktorė. Pastaraisiais metais, įsibėgėjus atominės jėgainės statyboms, nedidukei pusamžei moteriai su fotoaparatu ant kaklo darbo netrūksta.

„Gyvenu Astrave 26 metus. Atvykau iš labiausiai nuo Černobylio nukentėjusio Baltarusijos rajono, Gomelio apskrities. Vaikai buvo maži, gelbėdamiesi nuo radiacijos atvykome čia. Visiems, mano draugams kyla klausimas – tai, ką nuo likimo nepabėgsi?“ – juokiasi N. Rybik.

Ji kilusi iš teritorijos, kuri dabar vadinama Černobylio zona. Jos tėvus po avarijos iškeldino. Ji pati gyveno už pusšimčio kilometrų, bet, baimindamasi dėl vaikų sveikatos, bėgo kur toliau.

Vietos laikraščio redaktorė sako, kad pavargo gyventi baimėje, todėl stengiasi įžvelgti teigiamas šio projekto puses: miesteliu virstantį Astravo kaimą ir naujas darbo vietas.

„Mūsų rajone nebuvo darbo. Kai pradėjo statyti [atominę elektrinę], žmonės bijojo, nežinojo kas bus. Tačiau, kuo labiau statybos plėtėsi, tuo daugiau žmonių susirado darbą. Dabar jau niekas apie Astravo atominę elektrinę negalvoja kaip apie pavojaus šaltinį“, – tvirtina N. Rybik.

Ji patikslina – yra žmonių, kurie iš principo laikosi priešiškos pozicijos, ir visada to laikysis. „Tačiau mūsų apklausos rodo, kad dauguma gyventojų į tai žiūri kaip į galimybę vystyti miestą, kurti darbo vietas, gauti didesnį atlyginimą. Baltarusijoje, kaip ir visur, krizė, o čia yra galimybė dirbti“, – sako N. Rybik.

Tikinę pasirinkę saugiausią variantą

Žurnalistus lydi Baltarusijos Energetikos ministerijos atstovė spaudai Žana Zenkėvič. Ji akcentuoja būtinybę šaliai užsitikrinti energetinę nepriklausomybę, daugiau naudoti vietos išteklių ir net mini šiltnamio dujų mažinimą. Tačiau kaip prie to prisidės rusiškas reaktorius, finansuojamas Rusijos ir užpildomas iš šios šalies tiekiamu kuru?

„Taip nutiko, kad ieškojome saugiausio projekto. Kiekvienam baltarusiui Černobylio avarija nėra kažkas tolimo. Kiekvienas tai patyrė asmeniškai. Vienaip ar kitaip tai palietė arba pažįstamus, arba šeimos narius. Mūsų šalis labai nukentėjo, todėl labai atidžiai rinkomės saugiausią aikštelę ir projektą. Net TATENA [Tarptautinė atominės energijos agentūra – LRT.lt] į tai atkreipė dėmesį. Mums reikėjo ir jėgainės, ir kredito, todėl pasirinkome šį rusišką projektą“, – atsako Ž. Zenkėvič.

Artėjant prie statybų aikštelės akis pirmiausia krypsta į didžiulę taurę primenantį betoninį būsimo reaktoriaus aušinimo bokštą ir greta stypsančius geltonus kranus. Toliau kelionę tęsiame persėdę į Baltarusijos atominę elektrinę statančios bendrovės autobusą. Oficialiais duomenimis, darbai sparčiai juda į priekį. Čia jau išlieta beveik pusė suplanuoto betono ir sumontuotas panašus kiekis armatūros. Pernai baigta statyti gaisrinė ir mokymų centras, kur ruošiami būsimieji jėgainės operatoriai.

Užlipę į antrąjį mokymų centro aukštą patenkame į patalpą, kuri primena atominės jėgainės valdymo centrą su daugybe ekranų, mygtukų ir indikatorių. Ekskursiją vedantis Vladimiras Gorinas pavaduotoja už personalo rengimą atsakingą inžinierių. Jis paaiškina, kad treniruoklio pultas identiškas tam, kuris bus įrengtas dviejuose statomuose Astravo jėgainės reaktoriuose.

Streso testai suplanuoti, bet nežinia kada

Jėgainės atstovai akcentuoja, kad Baltarusijos atominės elektrinės projektas nė iš tolo nepanašus nei į Černobylio, nei Ignalinos, nei Fukušimos projektus. Pavyzdžiui, jis turės Ukrainoje pagamintą apsauginį metalo gaubtą ir prancūzų bendrovės sutvirtinimais apsaugotą betono kontūrą.

Žurnalistai patikinti, kad jį projektavusios bendrovės „Rosatom“ atstovai pagalvojo net apie tai, kas neįmanoma. Be kita ko, jėgainės teritorijoje veiks speciali karinė bazė. Esą Lietuvos nuogąstavimai dėl saugumo nepagrįsti. Vis dėlto paklaustas, ar šie teiginiai pagrįsti praktine patirtimi, jėgainės operatyvinės-gamybinės tarnybos vadovas Viktoras Turelskis prisipažįsta, kad veikiančių tokio dizaino reaktorių pasaulyje dar nėra.