Ši tema reguliariai aptarinėjama opozicijos politiko Iljos Ponomariovo rengiamame „Post-Rusijos tautų forume, kuriame daugumą dalyvių tradiciškai sudaro įvairių Rusijos tautų atstovai. Taip pat ją tarpusvyje aptarinėja ir rusų opozicija. Laisvosios Rusijos forumo (LRF) Vilniuje surengta diskusija parodė, kad vieningo požiūrio šiuo klausimu kol kas pasiekti nepavyksta.

Sugrius – ir gerai

Kaip sakė istorikas Maksimas Kuzachmetovas, kad Rusija, kaip ir kiekviena imperija istorijoje, anksčiau ar vėliau neišvengiamai žlugs ir konkrečiai Rusijos atveju tai yra teigiamas dalykas, leisiantis vieną kartą visiems laikams sustabdyti nuolat atgimstančias imperializmo idėjas.

„Ši valstybė (Rusija) yra valstybė – teroristė ir jos subyrėjimas atneštų gerą visam pasauliui. Džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių supranta, kad neįmanoma pakeisti tos Rusijos, kokia ji yra dabar. Vieninteliai klausimai – į kiek valstybių Rusija turi subyrėti ir kaip sureguliuoti santykius tarp naujų valstybių?“ – pareiškė istorikas.

Jo nuomone, į nepriklausomybę gali pretenduoti ne tik etniniai, bet ir istoriniai regionai, kaip Sankt Peterburgas, kitaip vadinamas Ingermanlandija (Ingrija) arba Novgorodas – kraštai, kurių istorija daug senesnė, nei Maskvos ir kuriuos Maskva viduramžiais pavergė kalaviju ir ugnimi.

Vieninteliai klausimai – į kiek valstybių Rusija turi subyrėti ir kaip sureguliuoti santykius tarp naujų valstybių.

Kur bus rusų valstybė?

LRF narys ir buvęs politinis kalinys Daniilas Konstantinovas ragino „neskubėti“ išardyti Rusijos, kol nesutariama, ką konkrečiai reiškia dekolonizacijos terminas. „Man tai labai keistas ir sunkiai suprantamas terminas, kurį labiausiai mėgsta kraštutiniai kairieji. Fidelis Castro ir Muammaras Gaddafis taip pat vadino save dekolonizatoriais. Apskritai, Rusija niekada nebuvo kolonijinė valstybė klasikine prasme, nes niekada nebuvo formalaus metropolijos ir kolonijų statuso skirtumo. Kas tuomet yra metropolija? Maskva? Tada visi kiti Rusijos miestai – kolonijos?“ – klausė D. Konstantinovas.

Tuo pačiu metu, jis sakė neneigiantis fakto, kad šiandieninė Rusija yra imperinio tipo valstybė ir centrinėje valdžioje esantys žmonės nesąžiningai grobiasi visos šalies turtus, skurdindami kai kurių regionų gyventojus ir pažeidžia jų teises. Opozicionieriaus nuomone, tokių problemų sprendimo reikia ieškoti ne chaotiškame Rusijos sugriovime į daugiau nei 100 valstybėlių, o istoriškai pasiteisinusiose federalizacijos praktikose JAV arba Vokietijos pavyzdžiu.

„Visos tautos turi teisę į valstybingumą, tačiau jei kalbama apie Rusijos padalijimą pagal dabartines federacijos subjektų sienas, kur bus rusų tautos valstybė? Nesutinku, kad tokius klausimus galima išspręsti vienu kirčiu – bet kaip“, – sakė opozicionierius.

Norai ir tikrovė

Sociologas Jurijus Jakovenka pažėrė kritikos praktiškai visai rusų opozicijai, dauguma kurios narių buvo priversti bėgti iš Rusijos į kitas valstybes. Diskusijos dalyvis pabrėžė, kad opozicinė bendruomenė linkusi labiau ginčytis tarpusavyje, kurie norėtų Rusijos subyrėjimo, o kurie – ne, o taip pat dalindamiesi savomis vizijomis, kaip tai turėtų ar neturėtų vykti.

„Gerai tai ar blogai, tiesa yra viena – tremtyje gyvenanti ir veikianti rusų opozicija neturi jokių galimybių įtakoti šių procesų Rusijoje, todėl turėtų kalbėti ne apie savo norus, o apie tai, kiek subyrėjimo scenarijus yra tikroviškas“, – teigė sociologas.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad sociologiniu požiūriu, svarstyti Rusijos imperijos kolonijinės arba ne kolonijinės prigimties nėra prasmės: „dabartinis Kremliaus režimas yra fašistinis visais atžvilgiais, išskyrus vieną – neturi savos ideologijos, kaip kiti žinomi fašistiniai režimai. Tačiau jis vis viena yra fašistinis. Tą patį galima pasakyti apie metropoliją ir kolonijas. Metropolija yra ne Maskvos miestas, o Kremliuje ir Lubiankoje sėdintys žmonės – valdžia“, – sakė J. Jakovenka.

Nuo carų laikų iki dabar Maskva Ukrainoje siekė ir siekia vieno dalyko – sunaikinti jos europietiškumą.

Jis pabrėžė, kad opozicinėje bendruomenėje nediskutuojamas ir dar vienas svarbus aspektas – menami ir deja tikrieji Rusijos subyrėjimo beneficiarai. Sociologas teigė esąs įsitikinęs, kad Kremliaus nusilpimu pirmiausiai puls pasinaudoti dabar Maskvai tarnaujantis regionų elitas, kuriam visiškai nerūpės gyventojų gerovė ir tai taip pat kelia didžiules tarptautines rizikas, nes savanaudiški „valdovai“ gali nepabijoti pralieti daug kraujo.

J. Jakovenka atkreipė dėmesį į tai, kad Kremliaus režimas kaip tik dabar vykdo kolonijinį karą prieš Ukrainą ir ši agresija taip pat nėra būdinga kolonijinėms imperijoms klasikine prasme, nes nesiekia praturtėjimo. Teritorijų okupacija Rusijai kainuoja daug daugiau, nei ji gauna. Ta pati tendencija, anot sociologo, tęsiasi nuo Rusijos Imperijos laikų, kai vienintelė karų priežastis – menamos didybės siekis.

„Nuo carų laikų iki dabar Maskva Ukrainoje siekė ir siekia vieno dalyko – sunaikinti jos europietiškumą. Dekolonizuoti pirmiausiai reiškia sunaikinti dabartinę metropoliją – žmones žudančią ir apiplėšinėjančią gaują. Ar Rusija subyrės į tautines valstybes? Ne tik. Šios metropolijos nekenčia visi. Pasitaikius progai taip pat noriai, kaip totoriai ar čečėnai, dekolonizuosis Novorosijsko ir Chabarovsko rusai“, – tvirtino sociologas.

Reziumuodamas, jis pareiškė, kad tikisi Rusijos išskaidymo, nes įsilieti į Europą, jo žodžiais, gali tik dalis Rusijos, o ir ta pati – tik padalinta į dar mažesnes dalis.