Naujosios valdžios principai dėl energetikos pertvarkos geri, tačiau sunkiai įgyvendinami. Taip tvirtina Romas Švedas, nepriklausomas konsultantas, buvęs energetikos viceministras.

– Kaip vertinate naują Vyriausybės programą, kurios nemažą dalį užima ir planai dėl energetikos? Tiesa, kol kas labai abstraktūs.

– Mano vertinimu, tokiose programose svarbu principai. Nors dažniausiai komentuojamos detalės. Tai – tik priemonės principams įgyvendinti. Svarbiausia, kad Vyriausybė laikytųsi nustatytų principų.

Mūsų energetikos bėda, kad esame priklausomi nuo vienintelio tiekėjo. Ir didžiausia bėda – visos Lietuvos energetikos priklausomybė, nes ir elektros daug importuojame iš vieno išorinio tiekėjo, taip pat dujos – 100 proc. jų importuojame iš vieno tiekėjo.

Skaitydamas programą aš fiksavau būtent principus. Ir svarbiausia man pasirodė tai, kad ši Vyriausybė sieks įtvirtinti rinką. Sieks realios, konkurencingos rinkos energetikos sektoriuje: tai yra ir elektros, ir dujų, ir šilumos. Svarbiausia ir yra tai, kad ši Vyriausybė siektų įtvirtinti realią konkurencingą rinką energetikos sektoriuje.

– Lygiai to paties siekė ir Andriaus Kubiliaus Vyriausybė.

– Taip, ir tai yra svarbiausia. Būtent siekti rinkos ir dabar svarbiausias dalykas, kad tų principų Vyriausybė laikytųsi ir juos įgyvendintų, kad nuo jų neatsiribotų. Dujų ir šilumos klausimas dabar aktualus. Nes elektros sektorius jau šiek tiek sutvarkytas: įsteigta birža, rinka jau pradeda po truputį veikti.

Pamatiniai principai yra labai svarbu, bet kokiomis priemonėmis tai bus įgyvendinta, bus galima komentuoti tik to ėmusis. Svarbiausia – įtvirtinti pamatinius principus.

– Vyriausybės programoje teigiama, kad Ministrų kabinetas sieks depolitizuoti energetikos projektus. Kiek jis politizuotas dabar?

– Aš labai sveikinu šį sakinį ir linkiu depolitizuoti ne tik energetikos projektus, bet ir visą energetikos sektorių, jei tai įmanoma. Jis labai smarkiai politizuotas.

Maža to, energetikos sektorius yra tapęs priemone geopolitinams tikslams siekti. Ir nieko nėra blogiau, kaip energetinio saugumo klausimų politizavimas, nes jais manipuliuojama, jais prisidengiama siekiant vienokių ar kitokių tikslų.

Jei tai pavyktų padaryti, būtų labai gerai. To, matyt, padaryti nepavyks, bet kad to siekiama – labai sveikintina.
– Ne visi valdantieji, kalbėdami apie energetinę nepriklausomybę, yra vieningi. Kai kurie sako, kad svarbiausias tikslas – gauti energijos už priimtiną kainą.

– Taip, bet energijos reikia gauti iš alternatyvių šaltinių. Jeigu mes gausime pigiau iš vieno ir to paties šaltinio, tai anoks čia energetinis saugumas? Mes tada nepasieksime rinkos. Rinką pasieksime tuomet, kai bus energijos šaltiniai, kai tiekėjai tieks iš skirtingų šaltinių ir taip konkuruos dėl kainos. Tik tada laimės vartotojas, o energijos gamintojai turės dirbti efektyviau.

– Vyriausybė taip pat kalba ir apie naują Nacionalinę energetikos strategiją. Tokių jau buvo ne viena.
– Tai yra detalės. Ten pilna visokių deklaratyvių dalykų. Prie jų nesikabinėju. Visos vyriausybės turi daug deklaratyvių dalykų – ką jos ten pasieks ar nepasieks, nedidelis skirtumas. Mano galva, svarbiausias dalykas – konkurencija: ir dujų, ir šilumos sektoriuje.

– Premjeras Algirdas Butkevičius jau prakalbo apie tarpvalstybinę darbo grupę. Esą su Rusija bus mėginama derėtis dėl pigesnių dujų. Kaip tai vertinate? Ar tai pasiekiamas ir adekvatus susiklosčiusiai situacijai tikslas?

– Dabartinis premjeras yra pažadėjęs įvairių darbo grupių. Dujas juk perka „Lietuvos dujų“ įmonė iš „Gazprom“. Konsorciumas „Gazprom“ dar kontroliuojamas Rusijos vyriausybės. „Lietuvos dujų“ Vyriausybė nekontroliuoja. Už dujas moka „Lietuvos dujos“. Tai kokių svertų Vyriausybė turi derybose? Nes Rusija turi dujų kainą. O iš Lietuvos pusės be politikos ne kažin ką galime pasiūlyti.

Pinigai ir kaina yra „Lietuvos dujų“ rankose. Ir tuos klausimus sprendžia įmonės valdyba, kur iš penkių narių Vyriausybė turi tik vieną.

Nenoriu atsakyti į tą klausimą nei taip, nei ne. Bet reikia pamąstyti, kokie Vyriausybės svertai? Klausimas atviras.

– Kaip vertinate naujosios valdžios pareiškimus dėl Visagino atominės elektrinės projekto? Gal nereikės laukti konkrečių sprendimų? Gal strateginis investuotojas, matantis, kaip politikai nesusitaria, tiesiog pasitrauks?

– Gyvenime visko gali būti. Čia yra visas liūdesys, kad mes, lietuviai, savo elgesiu labai smarkai sugadinome savo reputaciją. Nesvarbu, kokį projektą įgyvendiname: ar branduolinį, ar žemės ūkio, ar kokį nors pramoninį projektą, ar paslaugų teikimo.

Primenu, kad mes prieš šešerius metus Seimo lygiu (ir, beje, prieš šešerius metus buvo kaip tik šiandienė dauguma) priimame sprendimą statyti atominę, susikviečiame kaimynus, pasikviečiame strateginį investuotoją, pasižadame, kad tikrai statysime, kad įgyvendinsime projektą. O po šešerių metų sakome, jog apsigalvojome.

Tai čia yra mūsų patikimumo klausimas, mūsų reputacijos. Ir reputaciją mes jau susigadinome. Juk mes aiškiai žinome, kad nei latviai, nei estai, nei japonai iš to projekto nepasitraukė.

Konstatuokime faktą, kaip mes elgiamės patys, ir kaip elgiasi mūsų partneriai. Taip, kaip elgiamės mes, tiesiog nesielgiama. Nei prognozuojamumo, nei tęstinumo. Čia padaryta didžiulė žala.
O kaip gali būti su japonais, nespėliokime.

– Beje, vakar paaiškėjo, kad Europos Komisija iki 2013 m. stabdo Ignalinos atominei elektrinei skirtą finansavimą panaudoto branduolinio kuro saugyklai statyti. Tai irgi liudija, kad nesugebame vykdyti projektų. Ką reiškia toks sprendimas Lietuvai?

– Vienas vertinimas: šį procesą reikia analizuoti per tai, ar mes sugebame įgyvendinti projektus. Galime konstatuoti, kad mums pats svarbiausias yra būtent tas panaudotų branduolinio kuro saugyklų projektas. Mes pasirašėme, parinkome generalinį rangovą, jis pasirašė sutartį, Lietuva dabar prašo, kad generalinis rangovas įgyvendintų tai, kas yra sutartyje ir kas turėjo būti seniai padaryta. Ir tai nepadaryta. Projektas vėluoja beveik ketverius metus!

Išvada – iš vienos pusės, užsakovas, matyt, nėra reiklus rangovui.

Iš kitos pusės, susidaro įspūdis, kad rangovas neva piktnaudžiauja susidariusia situacija, nes terminai atidedami, biudžetai padidinami. Atrodytų, kad rangovas nelabai nori pabaigti to projekto.

Ir dabar Lietuva tapo rangovo įkaite. Šis projektas yra kertinis. Neturime saugyklos, negalime krauti kuro, negalime ardyti atominės. Štai taip. Mus keletą kartų įspėjo: nesusitvarkysite, nutrauks finansavimą. Dabar jį įšaldė.

– Tai, matyt, galima išspręsti.

– Finansavimas planuojamas visam uždarymo procesui, o šiuo metu finansavimas sustabdytas. Vadinasi, reikia spręsti problemas.

Nereikia dairytis, kas būtų, jeigu būtų, ir matyti blogų scenarijų. Manyčiau, kad jeigu jis yra sustabdytas, reikia įvertinti situaciją ir ją kuo skubiau išspręsti, atgauti tą finansavimą.

Kita problemos dalis – kaip visa ta situacija susijusi su nauju finansavimu. Esu sakęs: nesusitvarkymas ir neefektyvus lėšų naudojimas atsilieps mums naujoje finansinėje perspektyvoje. Ignalinos atominei elektrinei uždaryti prašėme 700 mln. eurų, siūloma triskart mažiau. Tai, kad mes nesugebame susitvarkyti su projekto įgyvendinimu, su rangovu, tai yra jau viskas. Tai jau turėjo įtakos. Jau gavome gerokai mažiau, nei prašėme.