Olimpiniame irklavimo kanale Vere prie Marnos 36 metų sportininkas šiandien kovojo 1000 m vienviečių baidarių varžybose. Jose rungėsi 29 sportininkai, pirmajame etape suskirstyti į penkis plaukimus. Iš kiekvieno tiesiai į pusfinalį pateko po du irkluotojus, o likę popiet varžėsi ketvirtfinalyje.

A.Olijnikas pirmojo etapo trečiajame plaukime finišavo ketvirtas, kilometrą nuirklavęs per 3 min. 26,44 sek. Greičiausias buvo olimpinis ir pasaulio čempionas vengras Balintas Kopaszas (3 min. 26,44 sek.).

Ketvirtfinalyje lietuvis užėmė ketvirtąją vietą, nors beveik pusę distancijos buvo trečias. Šįkart jo rezultatas – 3 min. 36,72 sek. Į pusfinalį pateko po du greičiausius kiekvieno ketvirtfinalio dalyvius.

Olimpines žaidynes A.Olijnikas pradėjo vakar, kai kartu su Mindaugu Maldoniu plaukė 500 m dviviete baidare. Atrankos plaukime likę ketvirti, ketvirtfinalyje lietuviai buvo per akimirksnį nuo tikslo – jie vos 0,01 sek. nusileido paskutinį bilietą į pusfinalį iškovojusiems varžovams.

Tai buvo antrosios A.Olijniko karjeroje olimpinės žaidynės – 2016 m. Rio de Žaneire su Ričardu Nekriošiumi jis irklavo dvivietę baidarę ir 1000 m distancijoje iškovojo penktąją vietą.

Rytoj Vere prie Marnos varžybas baigs paskutinė Lietuvos baidarininkų įgula. 500 m distancijoje lenktyniaus M.Maldonis, Simonas Maldonis, Ignas Navakauskas ir Arturas Seja. Jų laukia pusfinalis ir, jei pavyks įveikti šį barjerą, finalas.

– Andrejau, kokia jums buvo ši diena?

– Šiek tiek pajuokausiu – šiandien renku savo subirusių svajonių šukes.

Pagrindinė užduotis buvo susitvarkyti su tuo liūdesio kartėliu po vakar dienos. Ašaros kaupiasi skambinant žmonai ir vaikui, kuris stebi ir klausia: tu tikriausiai taupei jėgas? Neturiu ką atsakyti. Bet nesinori vėl skambėti antraštėse, kad „apmaudu".

Nėra apmaudu. Mano tikslas buvo patekti į šešioliktuką. Aš jo neįvykdžiau. Tai yra pasekmė, nes pastaruosius pusantrų metų labiau skyriau dėmesį dvivietei.

2021 metais debiutavau 1000 m vienviečių rungtyje pasaulio čempionate. Likau šeštas. Tuomet pradėjau skirti daugiau dėmesio dvivietei ir retkarčiais prasibraudavau į vienviečių finalą. Pernai pasaulio čempionate buvau 18-as. Tokie yra realūs skaičiai, pagal kuriuos galima buvo tikėtis vietos šešioliktuke. Bet tikrai netikėjau, kad taip nepalankiai susiklostys dvivietės rungtis.

Prieš šios dienos varžybas pagrindinė užduotis buvo išsimiegoti naktį, nes mano smegenys triukšmingos, kartais mėgsta pasvajoti , pasikalbėti. Šįkart pavyko išsimiegoti, atsigauti. Bet rezultatas toks, koks yra.

– Ar šiandien taupėte jėgas pirmame plaukime?

– Norėjau pamėginti iš karto patekti į pusfinalį. Nors varžovai ir buvo labai stiprūs – olimpinis čempionas, pasaulio čempionas. Tikrai tikėjau, kad galiu – gal vienas kažkiek miegos, kitas gal apšilimo nepadarys, o man pavyks sėkmingai finišuoti. Bet po 750 metrų pajutau, kad tokio sėkmingo finišo spurto nepadarysiu, todėl kiek emociškai apsiraminau ir bandžiau kauptis ketvirtfinaliui, kad išsaugočiau dalelę jėgų.

– Ketvirtfinalyje pirmuosius 500 m įveikėte kartu su lyderiais, bet po to finišavote ketvirtas.

– Išties nestebėjau aplinkos, nežinojau, kas vyksta, nes pats geriausias jausmas, kai susikoncentruoji į save, įeini į tą vadinamą flow (tėkmės) būseną, kai yra maksimalus susitelkimo lygis ir viskas vyksta automatiškai.

Negaliu pasakyti, kad pasiekiau tą būseną, šiek tiek nusileidau į emocinį lygmenį, jausmus. Todėl kai kur buvo nepatogu. O kai jauti nepatogumus, tu eikvoji energiją atsiribojimui nuo jų. Gal tai irgi nėra labai geras dalykas. Pradėjau finišuoti likus 250 metrų. Kai gerai jaučiuosi, galiu paskutinę dalį nuirkluoti gana greitai. Bet šį kartą, kai liko 100 metrų, visiškai dingo vaizdas. Laktato raumenyse susikaupė tiek, kad iš paskutiniųjų stengiausi pabaigti distanciją.

– Ką veiksite dabar?

– Dabar jau esu turistas. Beliko vienas vaidmuo – palaikyti saviškius. Šiandien – disko metimo varžybose, o rytoj – mūsų keturvietę, kuri turi realius šansus prasibrauti į aštuonetą.

Turėčiau sudalyvauti ir žaidynių uždaryme, o tada jau keliauti namo. Tai būtų labai geras žaidynių užbaigimas.

– Tai, kad varžybų metu gyvenote ne kaimelyje, o viešbutyje prie kanalo, pasiteisino?

– Taip. Nes buvome natūralioje aplinkoje. Sąlygos buvo įprastos, kaip per pasaulio ir Europos čempionatus. Nes kad ir kaip atrodytų, jog čia svajonės išsipildo ir dūžta, šios varžybos, kai atsistoji takelyje, niekuo nesiskiria nuo įprasto pasaulio čempionato, kovoji su tais pačiais priešininkais.

– Po rytojaus keturviečių varžybų kelsitės į olimpinį kaimelį Paryžiuje. Ten jau galėsite pajusti olimpinę dvasią?

– Olimpinę dvasią aš jaučiau Rio de Žaneire, kur su Ričardu Nekriošiumi atvykau į aklimatizacijos stovyklą likus dviem savaitėms iki žaidynių. Mums tikrai pakako to olimpinio ažiotažo.

Dabar buvau atvykęs kovoti iki galo, parodyti, ką galiu geriausiai. Nes tai įsirašo ne tik į mano atmintį, bet ir į aplinkinių, kurie mane stebi, manimi tiki.

Didžiausi mano palaikytojai yra žmona ir netrukus 10-ąjį gimtadienį švęsiantis sūnus. Ir kai apie juos kalbu, man kaupiasi ašaros, nes kažkodėl jaučiuosi neišpildęs jų lūkesčių, nors jie ir rašo, kad labai palaiko, viskas gerai.

Gyvenimas nėra vien tik juoda ar balta spalva.

Sezonas prasidėjo tikrai gerai, su Mindaugu dviviete iškovojome Europos čempionato bronza. O praėjus pusantro mėnesio mes kovojome dėl pusfinalio. Negali žinoti, kaip būtų buvę pusfinalyje, nes į jį nepatekome. Daug kartų yra buvę, kai sunkiai prasibraudavome pro atranką, o pusfinalyje labai užtikrintai patekdavome į finalą. Bet, kaip ir gyvenime, reikia būti čia ir dabar.

– Šiandien nusileidote varžovams, kurių kai kurie – 15 ar 16 metų jaunesni. Tai gal čia ir baigėsi Andrejaus Olijniko olimpinė kelionė?

– 36 metai mūsų sporto šakoje nėra riba. Viskas priklauso nuo tavo mentaliteto ir tavo minčių – ar dar nori kažką įrodyti.

Nesinori būti kažkam našta, bet, kadangi šis sezonas nebuvo labai jau prastas, todėl apie pabaigą dar tikrai negalvoju. Tik reikia susidėlioti mintis, kur save matau kitąmet ar dar po metų.

Savo instagrame esu ir pajuokavęs, kad kai Lietuvos čempionate atsistojau ant pakylos aukščiausio laiptelio, antroje ir trečioje vietoje stovėjo jaunuoliai, kurių amžių sudėjus vis tiek buvau vyresnis.

Viduje aš vis tiek esu jaunuolis. Ir treniruotėse dantis rodau kaip 18-metis. Niekas nepasikeitė. Tiesiog šiame amžiuje jau reikia protingiau dėlioti krūvius. Aš jau nebegaliu tiek atlaikyti, kiek prieš kokius ketverius metus, kai kiaurą parą galėjau treniruotis. Dabar jau reikia susidėlioti krūvius.