– Apie ką kalbame, kai kalbame apie laimę ir laimės paieškas? Ar norint kažko siekti reikia žinoti, ko ieškome? Ar psichologijos mokslas turi atsakymą, kas yra laimė?

– Psichologija paprastai nepateikia konkretaus atsakymo. Tai dažniausiai tik orientaciniai atsakymai. Tai, kas yra laimė, bandyta įvertinti įvairiausiais klausimais. Vienas įdomesnių skirtumų – kiek esate patenkintas savo dabartiniu gyvenimu apskritai arba kiek esate laimingas savo dabartiniame gyvenime apskritai? Nors egzistuoja ir kitokie klausimai, pavyzdžiui, kiek laimingas jautėtės vakar ir pan.

Atsakymai į šiuos klausimus gana panašūs. Į klausimą, kiek laimingas buvote vakar (jei tai buvo savaitgalis) žmonės dažniau atsako teigiamai. Būtent savaitgaliais jie jaučiasi laimingesni. Tačiau jei žmogus jaučiasi laimingas apskritai, savaitgaliai tokios įtakos nebeturi.

O kas ta laimė? Tai labai subjektyvus dalykas, potyris. Apibendrinti ją taip, kad tai būtų visiems priimtina, sunku. Kiekvienas mokslininkas turi savo nuomonę. Tarsi egzistuoja bendri sutarimai, kaip išmatuoti laimę, į juos galima orientuotis, bet jie nėra tobuli. Galima tai vertinti nebent klausiant, kas žmogų daro laimingą arba kiek jis patenkintas savo gyvenimu.

– Sakote, kad kiekvienas mokslininkas turi savo požiūrį į tai, kas yra laimė. Koks jūsų požiūris?

– Laimė yra gana sudėtingas, sunkiai apčiuopiamas dalykas. Greičiausiai jis yra subjektyvus, t. y. priklauso nuo objektyvių faktorių – kokia žmogaus socioekonominė padėtis (kokios jo pajamos). Tačiau šią priklausomybę labai stipriai iškreipia žmogaus suvokimas, kai jis pradeda lyginti save su kitais.

Kartais atrodo, kad objektyviai žmogus turėtų būti laimingesnis, nes gyvena geriau nei vakar, užvakar, prieš 20 metų. Bet subjektyviai jis jaučiasi taip pat arba dar blogiau, nes šalia atsirado kaimynas, kuris gyvena geriau.

Yra pasakymas – „kad būtum laimingas, neužtenka, kad tau pasisektų – reikia, kad kitiems nepasisektų“. Tada žmogus jausis geriau, smagiau. Yra žydų patarlė, kad kuprius yra laimingas tada, kai mato šalia kuprių su didesne kupra. Jei objektyviai gyventume blogai, džiaugtumėmės, jei kažkas gyventų dar blogiau. Lyginimasis yra tas pamatas, ant kurio viską statome. Tai priklauso ir nuo to, su kuo lyginamės.

– Lyginimasis gali būti laimės žudikas arba katalizatorius?

– Dažniausiai tai laimės žudikas. Nelaimė yra tai, kad į savo nelaimes arba praradimus reaguojame daug skausmingiau nei į laimėjimus. Mums apmaudžiau, kai pralaimime, nei tada, kai laimime. Todėl yra klausimas, kuris jausmas stipresnis – ar suradus dešimt eurų, ar pametus. Paprastai atsakymas toks, kad skausmingiau pametus. Todėl lyginimasis su geriau gyvenančiais kaimynais dažniau nužudo laimę nei matymas, kad kažkas gyvena blogiau.

– O jei prisimintume patarlę „Nesidžiauk radęs, neverk pametęs“?

– Tai labai protinga patarlė. Ji stengiasi žmogui įkrėsti proto, bet tai visada gana sudėtinga. Jų prigimtis šaukia žiūrėti ten, kur geriau. Gal tai ir sveika, nes žmogui būtinas skatinimas tobulėti, nepasitenkinti tuo, kas yra, siekti geresnio. Taigi viena vertus, gerai, kad ne visada jaučiamės patenkinti, turime motyvą judėti į priekį.

– Kuo gali būti ypatinga XXI a. laimė?

– XXI a. remiasi XX a., kai labai stipriai pakilo pragyvenimo lygis, ekonominė gerovė. Yra nuomonė, kad net dabartinė skurstančiųjų klasė gyvena geriau negu XVIII a. aristokratai, nes turi daug geresnes pragyvenimo sąlygas – techninių priemonių, kurios pagelbsti, sutaupo daugybę laiko, išgelbėja nuo daugybės kančių. Juk nebereikia skalbti skalbinių šaltame vandenyje, tam skirti visą dieną ir pan.

– Tačiau retas jaučia pasitenkinimą įjungęs skalbimo mašiną.

– Tai labai greitai praeina. Bėda ta, kad žmogus labai greitai prisitaiko prie gyvenimo pagerėjimo. Naujos skalbimo mašinos įsigijimas teikia džiaugsmą, tačiau po kelių mėnesių mašina prie džiaugsmo praktiškai nebeprisideda.

Tas paradoksas užfiksuotas statistiškai. Tyrėjai pastebėjo, kad nors amerikiečiai turi gerokai daugiau automobilių, skalbimo mašinų, kompiuterių ir t. t., jie vis tiek netapo laimingesni. Pasaulio laimės tyrimas yra didžiulis tyrimas. Jame kalbama apie kinus, kurie per paskutinius du dešimtmečiu patyrė milžinišką transformaciją – gerokai šoktelėjo nuo trečiojo pasaulio į antrojo pasaulio lygį.

Jie negyvena taip gerai, kaip Rytų ir Centrinė Europa, bet, palyginus su kaimyninėmis šalimis (išskyrus Japoniją ir vieną iš Korėjų), jie gyvena gerai, tačiau taip pat vien dėl to nesijaučia labai laimingi. Tai, kad praeityje buvo kažkas labai blogo, neveikia.

Beje, lietuvių taip pat neveikia tai, kad prieš 20 metų gyvenome gerokai prasčiau. Mažai kas galvoja, kad prieš 25 metus 30 eurų atlyginimas buvo visiškai normalu. Prie XXI a. perspektyvos prisideda tai, kad mes galima lygintis su kaimynais.

Žinoma, tai lemia ir sąlygų pokytis. Pavyzdžiui, ar galėjome lygintis su Vakarų šalimis, kai gyvenome Sovietų Sąjungoje? Tai buvo uždraustasis rojus, kažkokios aukštybės. Yra istorija apie sovietinius žmones, kurie paslapčia gauna prekių katalogą iš Vakarų prekybos centro. Jie varto jį, mato įvairias gėrybes, kuriomis naudojasi vakariečiai. Tai buvo taip nepasiekiama, taip toli.

Sovietų Sąjungoje galėjome lygintis – lietuviai gyvena geriau nei daug kitų sovietinių respublikų, bet dabar nebesilyginame su buvusiomis sovietinėmis respublikomis, nors vis dar gyvename geriau nei daugelis jų. Dabar lyginame save su vakariečiais – Vokietija, Norvegija, Anglija, Airija. Ta galimybė pasilyginti (globalizacijos pasekmė) sukelia nelaimingumo įspūdį, kad nesame labai patenkinti.

– Jei dar iš tarpvalstybinio lygmens persikeltume į tarpasmeninį, socialinių tinklų, kur yra visos sąlygos lygintis su kitais.

– Tai juntama, kadangi atsiranda pajamų nelygybė. Mes ją matome ir jaučiame. Matome žmones, kurie gyvena geriau už mus. Jei suvokiu, kad mano pajamos nėra labai didelės ir aš negaliu įsigyti to, ką gali garsūs žmonės, tai neprisideda prie mano laimingumo.

Tai įveikti gali būti sunku. Labai sunku jaustis laimingu ir tenkintis mažu, vadovautis posakiu „nesidžiauk radęs, neverk pametęs“.

Ar pinigai atneša laimę? Tai priklauso nuo požiūrio. Ne visi pritartų, bet viena aktorė yra pasakiusi: „buvau vargšė, buvau turtinga ir galiu pasakyti – būti turtingai geriau“.

– Tai nebemadinga patarlė.

– Žmonės stengiasi rasti asmeninis receptus, kaip jie galėtų būti laimingi. Yra toks dėsnis, kad kai žmogaus padėtis ne visai adekvati, jis bando rasti bent kokį nors pasiteisinimą. Pavyzdžiui, mokytojai, kuriems mažiau moka, sako, – mano darbas bent jau prasmingas. Jie bando surasti ir pasitenkinti tuo mažu. Tai yra tam tikras laimės paieškų receptas – pasižiūrėti, kad galbūt uždarbis nėra toks geras, bet gerai sekasi asmeniniame gyvenime ir pan.

– Mes daugiau kalbėjome apie nelaimingumą. O kas žmogų daro laimingą?

– Daugiau kalbame apie nelaimingumą, nes tam yra kelios priežastys. Tiesiog neigiamų emocijų yra gerokai daugiau nei teigiamų. Evoliucijos požiūriu, tam tikras negerumas sukelia didesnį dėmesį, tai mums gerokai svarbiau. Tai mums padeda išgyventi, todėl daugiau dėmesio kreipiame į negatyvius dalykus.

Pavyzdžiui, jei apie kurį nors žmogų sakytume daug teigiamų dalykų, bet paminėtume vieną neigiamą, tas vienas sugadintų visą teigiamą įspūdį. Pavyzdžiui, sakome apie politiką – protingas, kantrus, darbštus, bet suktas. Tačiau tarp daugybės neigiamų dalykų vienas teigiamas taip stipriai nesuveikia. Todėl ir kalbame daugiau apie neigiamus dalykus.

– Gal dėl to taip yra ir su laimės išgyvenimu?

– Taip, būtent. Nelaimę gali „sukelti“ labai daug priežasčių: fizinė, psichologinė sveikata, materialinis būvis, asmeninis gyvenimas, santykiai, šeima. Bet kuris iš tų dalykų gali sugriauti laimės pojūtį. Būtent dėl to nesijaučiame tokie laimingi, kokie galėtume būti.

O kas sukelia laimę? Tai toks ginčytinas veiksnys. Ar pinigai atneša laimę? Tai priklauso nuo požiūrio. Ne visi pritartų, bet viena aktorė yra pasakiusi: „buvau vargšė, buvau turtinga ir galiu pasakyti – būti turtingai geriau“. Pinigai daro tam tikrą įtaką, kad ir ką visi sakytų.

Uždarbio teorijas nagrinėję Vakarų psichologai daro išvadą, kad pinigai nebūtinai motyvuoja, todėl žmones reikia motyvuoti kitais dalykais, galbūt duoti jiems prasmingą darbą, skatinantį tobulėti, turintį iššūkių. Bet reikia atskirti tokius dalykus, kaip optimalus (bazinis) lygis. Tik jį užtikrinus galime pradėti ieškoti kitų dalykų.

Abrahamo Maslowo piramidės teorija sako, kad svarbiausias – bazinių poreikių patenkinimas: maisto, saugumo poreikių patenkinimas. Antroje vietoje – bendravimas ir tik vėliau kreipiamas dėmesys į savęs realizavimą. Ko gero, kalbant apie pinigus, yra panašu – kai pasiekiame tokį lygį, kad mums nebereikia kiekvieną dieną galvoti apie pinigus, o dalį jų galime leisti ir savo malonumui, [...] tie pinigai nebėra motyvuojantis veiksnys. Galbūt laimę tyrinėjantys psichologai sakytų, kad pinigai neatneša laimės, bet jų trūkumas trukdo susikurti laimę.

Yra ir kitų faktorių. Vienas jų – šeima, santykiai, santuoka. Statistiškai pastebėta, kad žmonės santuokoje yra laimingesni nei nesusituokę. Tai jaučiama apie 40-uosius metus, kai žmogus pradeda vertini savo gyvenimą, gali pasižiūrėti į savo gyvenimo perspektyvą, kas jam teikė laimę. Jei žmogus turi šeimą, jei gyvena santuokoje, turi vaikų, tai jam sukelia tam tikrą prasmės pojūtį. Dėl to jis gali jaustis laimingesnis. Jei šeimos nėra, gali būti visaip, bet tai prie laimės neprisideda.

Kitas dalykas, galintis suteikti laimės, – darbas. Tai irgi priklauso nuo to, ar darbas prasmingas. Jei prasmingas (o darbe juk praleidžiame apie trečdalį savo gyvenimo), tai mums suteikia pasitenkinimą. Tokiu atveju žmogus jausis laimingesnis. Žinoma, ne visiems jų darbas patinka. Kai kuriems tai būdas pragyventi. Tokiame darbe sunku atrasti prasmę. Tačiau, jei darbas gerai apmokamas, tai padeda sukurti laimę kitur.