Ko tikimės: dovanų ar Kalėdų Senelio stebuklo?

Prieš šventes vaikai rašo laiškus Kalėdų Seneliui ir prašo išsvajotų dovanų. Vis dėlto jis ne viską gali padovanoti. Apie ką kalėdiniu laikotarpiu reikėtų pasikalbėti su mažaisiais? Kaip vaikams įpūsti tikrosios Kalėdų dvasios?

Ribos – nuo mažens

Psichologė Vilija Malinauskaitė pastebi, kad vaikams sveika nuo mažų dienų žinoti, kad viskas šiame pasaulyje turi savo ribas: lovytė, maniežas, kambarys, norai ir galimybės. Vaikas, kuris nuo mažens pratinamas girdėti žodį ne, kai jo norai nesuderinami su tėvų galimybėmis, supras, kad ir Kalėdų Senelis nebūtinai turi galėti viską.

„Svarbu vaikui parodyti, kad jo noras yra išgirstas, o tada įvertinti, kiek noro išsipildymas yra realus. Tėvai turėtų paaiškinti atžalai, kad Kalėdų Senelis turi apdovanoti visus vaikučius pasaulyje, todėl negali dovanoti labai brangių dovanų“, – sako ji.

Pasak psichologės, vaikai, kurie jau netiki Kalėdų Seneliu, dažniausiai yra pajėgūs suprasti, iš kur atsiranda pinigai. Tokio amžiaus vaikus verta visus metus pažindinti su šeimos biudžetu ir mokyti finansinio raštingumo pradmenų.

„Einant apsipirkti su aritmetikos pagrindus turinčiu vaiku, verta įvardyti, kokią pinigų sumą išleisite. Mokykite vaiką skaičiuoti, ką galima nusipirkti už tokią pinigų sumą, o kas į ją nebetilps. Žinoma, tėvai neturėtų apkrauti vaikų savo finansinėmis bėdomis – skolomis, paskolomis ir pan. Tačiau atžalos taip pat neturėtų būti atribotos nuo ekonominio gyvenimo, skatinant iliuzijas, kad tėvai visada gali nupirkti viską, – akcentuoja pašnekovė. – Kai vaikas žino, kad jo pirkiniams skiriama konkreti suma, jam bus lengviau susitaikyti ir su suma, skirta Kalėdų dovanai.“

Vaikai kartais jaučiasi nusivylę matydami, kad klasės draugai iš Kalėdų Senelio gavo brangesnių dovanų. Anot V. Malinauskaitės, šiuo atveju labai svarbios šeimoje puoselėjamos vertybės. Jei pagrindinės šeimos vertybės yra materialinis turtas, konkurencija ir prestižas, brangesnė bendraklasio dovana gali stipriai kirsti vaiko savivertei.

„Jeigu šeimoje svarbesni kiti dalykai, tarkime, sveikata, geri tarpusavio santykiai, gebėjimas patirti džiaugsmą, brangesnė klasės draugo gauta dovana nekels tiek emocijų. Vaikui svarbiau bus ne tai, ką gavo draugas, o tai, kad jis pats gavo tai, ko norėjo“, – pastebi psichologė.

Vilija Malinauskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Ne kiekybė, o kokybė

Neretai tėvai stengiasi per Kalėdas savo vaikams padovanoti kuo daugiau dovanų. Vis dėlto, pasak V. Malinauskaitės, svarbiau dovanoti ne kuo daugiau, bet tai, kas šeimos nariui išties patiktų. Norint surasti tokią dovaną, prireiks pastabumo ir dėmesio konkretaus šeimos nario pomėgiams.

Tėvai turėtų paaiškinti atžalai, kad Kalėdų Senelis turi apdovanoti visus vaikučius pasaulyje, todėl negali dovanoti labai brangių dovanų.

„Vaikams maždaug iki trejų metų dažniausiai patinka žaislai, susiję su vaizdais, garsais arba lietimu. Ketveri–šešeri metai yra kūrybos laikas, tad brangūs žaislai bus įdomūs labai trumpam. Tokio amžiaus vaikui kur kas įdomesni bus žaislai, kuriuos galima pritaikyti įvairiems fantazijos reikalaujantiems žaidimams. Pradinukai gali labai norėti prestižinių žaislų, kuriuos turi bendraklasiai, arba daiktų, susijusių su jų pačių pomėgiais. Tai amžius, kai vaikai pradeda suprasti, kad Kalėdų Senelis yra mitas, ir su jais jau galima atviriau pasikalbėti, – atskleidė pašnekovė. – Paaugliai paprastai jau gana gerai žino, kokių dovanų jie nori. Paaugles merginas dažnai džiugina daug mažų, smulkių ir nebrangių, bet joms svarbių dovanėlių.“

Pasak V. Malinauskaitės, vaikai paprastai turi vos keletą mėgstamiausių žaislų, su kuriais žaidžia. Tad Kalėdoms verta mažiesiems dovanoti ne krūvas žaislų, bet dovanų, kurios išties įdomios vaikui. Tai gali būti įvairios lavinamosios knygelės, konstruktoriai, piešimo, lipdymo, mezgimo priemonės.

„Rinkdami dovanas suaugusieji galėtų pamąstyti ne tik apie tai, kaip suteikti vaikui momentinį džiaugsmą, bet ir kas jam būtų išties įdomu, plės jo akiratį, lavintų gebėjimus. Dovanos, suteikiančios patirties, yra puikus variantas“, – sako ji.

Esmė: labai svarbu, kad laikotarpis prieš Kalėdas šeimoje būtų patiriamas kaip ramus laukimas ir pasiruošimas, o ne nesibaigiantis lakstymas ir stresas. / freepik.com nuotr.

Laikas pokalbiams

Psichologės teigimu, ketverių–šešerių metų vaikai gyvena vaizduotės pasaulyje, todėl jiems Kalėdų Senelio egzistavimą galima paaiškinti tarsi sekant pasaką, naudojant metaforas.

Vėliau ateina etapas, kai vaikai ima abejoti – kaip vienas Kalėdų Senelis gali aplankyti ir apdovanoti visus vaikus pasaulyje? Tada galima sakyti, kad jis vienas to ir nedaro. Dovanas perka ir vaikams pristato Kalėdų Senelio padėjėjai, kurių visame pasaulyje yra labai daug.

„Paaugęs vaikas jau pradeda nujausti, kad Kalėdų Senelio padėjėjai yra jo tėvai, ir ima užduoti klausimų, norėdamas tai išsiaiškinti. Tai rodo, kad jis jau pereina iš fantastinio pasaulio suvokimo į realų, ir atžalai galima patvirtinti, kad tėvai iš tikrųjų yra Kalėdų Senelio padėjėjai. Tai labai smagus darbas, suteikiantis daug džiaugsmo. Tad, jei vaikas nori, jis taip pat gali tapti Kalėdų Senelio padėjėju dovanojant dovanas jaunesniems broliams ar seserims“, – atskleidžia psichologė.

Kartais, kai vaikai išdykauja, tėvai gąsdina, kad jei mažieji taip toliau elgsis, Kalėdų Senelis nieko jiems neatneš. Vis dėlto, pasak V. Malinauskaitės, tokia taktika skatina nepasitikėjimą.

„Vaikus auklėti ir kontroliuoti turi tėvai, o ne mistinė trečioji jėga, pasirodanti tik kartą per metus. Gąsdindami Kalėdų Seneliu, tėvai tarsi sumenkina save pačius. Vaikai turėtų jausti, kad tėvai patys turi pakankamai jėgų, supratimo ir išmonės stebėti ir kontroliuoti savo atžalas, džiaugtis jų pasiekimais ir mokyti gyvenimiškosios išminties“, – pabrėžė pašnekovė.

Atgal prie ištakų

V. Malinauskaitė skatina tėvus mažiau koncentruotis į brangias Kalėdų dovanas. Daug svarbiau vaikams sukurti smagią šventinę atmosferą, kurią jie ilgai prisimins.

„Mažiems vaikams patinka ritualai ir galimybė patiems prisidėti prie šventės kūrimo. Galbūt šiais metais jie prikarpys snaigių namams dekoruoti, padės ruošti kūčiukų tešlą ar kartu galvos, kokie šventiniai patiekalai puoš Kūčių ir Kalėdų stalą? Vaikams dažniausiai į atmintį įsirėžia patirta emocija, šventinio vakaro laukimo ir pačios šventės atmosfera. Mažiesiems svarbūs džiugūs pasikartojantys veiksmai, nes tai jiems suteikia saugumo, ramybės jausmą, byloja apie svarbių dalykų pastovumą ir tęstinumą. Tai ypač svarbu šiame greitai besikeičiančiame pasaulyje, – akcentuoja ji. – Paaugę vaikai ir paaugliai, kurie jau turi gebėjimą reflektuoti, dažnai prisimena tokias šventines akimirkas su nostalgija ir šiluma. Tad labai svarbu, kad laikotarpis prieš Kalėdas šeimoje būtų patiriamas kaip ramus laukimas ir pasiruošimas, o ne nesibaigiantis lakstymas ir stresas. Dovanos po eglute yra tik vyšnaitė ant torto, bet ne pats tortas. Svarbu, kad tai suprastų tėvai, o tada šį supratimą iš jų perims ir vaikai.“

Psichologė pastebi, kad šiandien gyvename visuomenėje, kurioje įsigalėjęs vartotojiškumas, o tradicijos primirštos.

„Nesakau, kad žmonės turi laikytis įsikibę visų tradicijų, tačiau svarbu nenuvertinti jų pradinės reikšmės. Tad grįžkime prie ištakų ir prisiminkime, kokia yra Kalėdų prasmė. Pagal krikščioniškąją tradiciją tai yra Kūdikėlio Jėzaus gimimas, pagal pagoniškąją – ilgiausios nakties išgyvenimas ir šviesos pergalė prieš tamsą, tai šeimos susibūrimas kartu, kai net protėvių vėlės ateina aplankyti savo palikuonių. Pagal europietiškąją tradiciją Kalėdos, ypač šv. Kūčių vakaras, yra šeimos bendrystės šventė. Smetonos laikų Lietuvoje šios šventės metu kiekvienas šeimos narys dalydavosi savo kalėdaičiu, tardamas sakralinę frazę: „Duok Dieve, laimingai kitų metų sulaukti!“ Kai kurios šeimos su įvairiomis variacijomis šią tradiciją yra išlaikiusios iki šiol, – pastebi pašnekovė. – Tai ir yra tikroji Kalėdų dvasia – šeimos buvimas kartu ir pajautimas, kad esi neatskiriama savo šeimos dalis. Esi svarbus ir vertingas, galintis priimti kalėdaičio dalį iš kitų artimųjų ir su jais pasidalyti savuoju.“

Eglė Stanienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Svarbiausia – tėvų pavyzdys

Pasak psichologės Eglės Stanienės, normalu, kad vaikai Kalėdų Senelio prašo pačių didžiausių dovanų – juk jis pildo visus norus! Vis dėlto, jei prašomos dovanos yra gerokai per brangios, reikėtų su atžalomis pasikalbėti, kad Kalėdų Senelis labai brangių dovanų nedovanoja, nors ir labai myli visus vaikus.

„Jei vaikams kyla klausimų, kas yra brangi dovana, galima įvardyti, iki kokios sumos reikėtų prašyti Kalėdų dovanų. Jeigu šeimoje gyvuoja tradicija rašyti laiškus Kalėdų Seneliui, nereikia jos atsisakyti dėl per didelių vaikų norų. Užtenka sutarti, kiek gali kainuoti prašoma dovana, ir palikti vaikams galimybę patiems pateikti norus Kalėdų Seneliui. Mažesniems vaikams, kurie apie pinigus dar ne viską supranta, tėvai gali pateikti savo dovanų pasiūlymus, nes mažiukai dažniausiai neturi aiškių norų“, – pataria specialistė.

E. Stanienė pastebi, kad kiekviena šeima turi savų tradicijų – kiek dovanų ir kokias jas dovanoja vaikams. Vis dėlto, anot specialistės, svarbiausia, kad vaikas spėtų pasidžiaugti kiekviena dovana. Jei jis išpakavo pirmąją dovaną ir smagiai žaidžia, nereikėtų atitraukti nuo džiaugsmo, skatinant palikti šią dovaną ir eiti pakuoti kitų.

Kai vaikai ima abejoti Kalėdų Senelio egzistavimu ir klausinėti tėvų, ateina laikas pasikalbėti, kaip yra iš tikrųjų.

„Kai žaislų per daug, vaikui tampa neįdomu, visko atrodo per daug. Tad Kalėdų rytą, išpakavus dovanas ir pasidžiaugus jomis, galima palikti vieną ar dvi, o kitas padėti į spintą. Kai praeis šiek tiek laiko, dovanas apkeiskite vietomis“, – pataria ji.

Pašnekovė ragina nepamiršti, kad svarbiausios vis dėlto yra ne dovanos, o kartu leidžiamas laikas, šventinė atmosfera namuose, džiugios emocijos ir tęsiamos šeimos tradicijos. Būtent tai, o ne gautas dovanas prisimins suaugę vaikai.

„Mažieji mus stebi ir mato, ką mums reiškia Kalėdos ir pasiruošimas šiai šventei. Jeigu tėvai jaudinasi, kad negali patenkinti visų vaiko norų, tada ir vaikas perims šią emociją. Tad dovanų vertinimo ir džiaugsmo mažais dalykais atžalas mokykime savo pavyzdžiu, – akcentuoja psichologė. – Tikroji Kalėdų dvasia – tradicijos ir pasiruošimas šventėms, kai visa šeima kartu puošia eglutę, gamina dekoracijas, kepa sausainius.“

Pusiausvyra: ne dovanų skaičius svarbiausia. Rinkdami dovanas suaugusieji turėtų pamąstyti ne tik apie tai, kaip suteikti vaikui momentinį džiaugsmą, bet ir kaip plėsti jo akiratį, lavinti gebėjimus. / pixabay.com nuotr.

Neatsiejama vaikystės dalis

E. Stanienės teigimu, Kalėdų Senelio istoriją kiekviena šeima kuria pagal savas tradicijas, tad ji gali būti skirtinga. Vaikams ši Kalėdų Senelio istorija ir tikėjimas juo yra svarbi vaikystės dalis, teikianti daug džiaugsmo.

„Dvejų–šešerių metų vaikai turi lakią vaizduotę, todėl juos labai žavi pasakos ir įvairūs personažai. Dažniausiai apie septintuosius gyvenimo metus pradedama logiškai mąstyti. Kai vaikai ima abejoti Kalėdų Senelio egzistavimu ir klausinėti tėvų, ateina laikas pasikalbėti, kaip yra iš tikrųjų. Galbūt jums norėsis papasakoti, kad Kalėdų Senelio išvis nėra, jis – išgalvotas veikėjas. Galbūt norėsis išlaikyti stebuklą ir Kalėdų Senelį apibūdinti kaip Kalėdų dvasią, kuri susijusi su gerumu ir ypatingos šventės laukimu“, – įvardija galimus variantus pašnekovė.

Pasak psichologės, svarbiausia Kalėdų Senelio nelaikyti auklėjamąja priemone, gąsdinant, kad už blogą elgesį jis neatneš dovanų. Tai labai bloga taktika.

„Pirmiausia tai nepagarbus elgesys vaiko atžvilgiu – mažasis gąsdinamas, tačiau galiausiai Kalėdų Senelis juk vis tiek atneša dovanų. Tokios tėvų manipuliacijos moko vaiką pataikauti, įtikti, nerodyti savo jausmų. Mažasis dovanų labai laukia, todėl stengiasi elgtis, kaip nori tėvai, nors galbūt jaučiasi blogai ir tiesiog dar nemoka išreikšti savo jausmų taip, kaip norėtų suaugusieji. Juk netinkamas vaiko elgesys dažniausiai rodo jo nepatenkintus poreikius ar trūkstamus įgūdžius“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių