Nuėjęs į tamsą ir išėjęs iš jos, žmogus ima suprasti, kodėl dieną keičia naktis, po nakties ateina diena. Bet, to neperėjus, tamsos baiminamasi ir galvojama, kad ji – blogis, LRT RADIJUI sako režisierius, psichoterapeutas ir keliautojas Olegas Kovrikovas. „Nuėjęs ir patyręs tamsą ar mirtį, aš labai pailsėjau ir supratau, kad kiekvienas gamtos ciklas, kiekviena būsena reikalinga, nes mes negalime būti kaip saulė – susitelkę, įsitempę ir nuolat dirbti. Svarbu mokėti atsipalaiduoti, įeiti į naktį ir nusiraminti“, – išgyvenimais, patirtais pas Peru šamanus, dalijasi jis.

Išgyvenęs tokias būsenas, pasakoja O. Kovrikovas, žmogus pajunta ryšį su kosmosu, visata, todėl kitaip ima žiūrėti net į meilę: „Kas yra ta meilė vienam žmogui? Mes fiziškai atskirti, bet dvasiškai, širdimi esame susiję. [...] Netgi kai prarandi jį fiziškai, supranti, kad vis tiek energetiškai nepraradai. Net jam mirus, lieka prisiminimas, mes apie jį galvojame. Tada sąmonė supranta, kad neįmanoma išsiskirti ir kartu neįmanoma prisirišti, nes mes visada susieti vieni su kitais.“

– Internete galima rasti Jūsų „Šamano užrašus“. Kaip su Jumis dirbo šamanai, kol pasiryžo Jus įvesti į tam tikras būsenas?

– Į kalnus, vienuolynus, Indiją, Peru žmonės važiuoja tam, kad patirtų tam tikrų dvasinių išgyvenimų. Kai sumažėja ego (arba materialioji pusė), atsiranda daugiau pojūčių, šeštasis jausmas, intuicija, matymų, vizijų. Tada galima eiti dviem keliais. Saugesnis kelias – medituoti, gyventi asketiškesnį gyvenimą, būti arčiau gamtos, arčiau gyvų dalykų, toliau nuo miesto, pinigų, nuo viso triukšmo. Tada tampi jautresnis, dvasingesnis, nes gyveni ne per protą, ne per koncepcijas, o per jutimą.

Yra ir kardinalių būdų, kuriuos aprašo Castaneda, bet jie kai kuriose šalyse uždrausti. Tai – augalai, kurie per pusę valandos leidžia patirti tą būseną. Šamanai naudoja visas priemones, kurias duoda gamta. Jie naudoja ir augalus, kurie leidžia patirti labai gilius išgyvenimus, ir asketizmą. Pavyzdžiui, mes valgėme tik ryžius, nebuvo bendravimo, ir tai lėmė labai stiprų jautrumą, skaidrumą.

– Dabar Jums nebereikia augalų, kad pasiektumėte tam tikrą būseną?

– Taip, kai patiri galutinį tašką, žinai, ko siekti. Tai gali būti atsipalaidavimas, meditacijos, pabuvimas su savimi, muzika. Pavyzdžiui, kai klausau muzikos, atsipalaiduoju tiek, kad matau ir spalvas, ir jos judesį. Man patinka rasti tuos išgyvenimus be jokių kardinalių patyrimų įprastiniame gyvenime – su vaikais, statybose, savo kūryboje, muzikoje.

– Pradėkime nuo pirmos patirties. Tada Jums buvo parinktas kažkoks augalas. O, kaip sako šamanai, augalai yra tikrieji mokytojai, nes dėl jų savybių kažkokie procesai smegenyse užaštrinami, atveriami.

– Kas yra tie augalai? Kiekvienas augalas yra ir vaistas, ir maistas, be to, spinduliuoja tam tikrą energiją. Ąžuolas – tvirtas, įsišaknijęs. Liana daugiau susijusi su santykiais, labiau prisiderinanti prie aplinkos, jai reikia kitų augalų. Kiekvienas augalas turi savo vietą gamtoje, spinduliuoja savo charakterį. Kiekvienas žmogus, kaip ir augalas, turi savo charakterį, unikalias savybes. Jei per daug atsipalaidavęs, per daug minkštas žmogus ilgiau pabus šalia ąžuolo, apkabins ir 20 minučių ramiai pasėdės, perims ąžuolo energiją, nurims, ras centrą, taps tvirtesnis. Jeigu jis gers ąžuolo lapų arbatą ar pasistatys namą, tos savybės irgi pereis jam. Kiekvienas augalas gali kompensuoti arba išbalansuoti mūsų vidinę energiją.

Man paskyrė didelį, 100 metrų aukščio medį, 12 valandų viriau jo žievės nuovirą ir paskui tris dienas gėriau. Pojūtis išgėrus buvo įdomus – kilo instinktyvus noras įkišti pirštus į žemę, kad pajausčiau ją, įsišaknyčiau. Tada supratau, kas yra įsišaknijimas, kas yra žemės elementas ir kad aš jo neturiu, neturiu šaknų. Turiu daug ugnies, vandens, oro, bėgioju po pasaulį, pradedu naują veiklą, bet neturiu savo vietos, pastovumo. Taip pat supratau, kad, jei šito elemento nesukursiu savo gyvenime, tiesiog iššvaistysiu save. Tokia buvo pradžia – noriu įsišaknyti.

– Vadinasi, šamanas pajuto Jūsų energiją ir parinko atitinkamą augalą? O šiaip gyvenime nekildavo noras suleisti rankas į žemę?

– Žmogus pripranta prie gyvenimo būdo ir renkasi ne tai, kas jam geriau, o tai, kas pažįstama, įprasta, nors tai gali griauti ne tik santykius, bet ir sveikatą. Kažkodėl mes patys nedarome sprendimų – reikia kažkokių stiprių patyrimų, kad išeitume iš inercijos ir įpročių spąstų.

– Turėjote vieną šamaną mokytoją ar kelis?

– Jie buvo keli. Tačiau atrodo, kad netgi ne šamanas parenka. Jis yra toks žemiškas, bendraujantis, juokauja, bet, kai dirba su manimi, kai pats įeina į tą būseną, tada jaučia, ko mano energija arba situacija prašo.

– Kitaip sakant šamanas – aiškiaregys?

– Taip, jis – kaip laidininkas, aplinkos kūrėjas. Jis paskiria, bet paskui tai labai individualus procesas. Iš Europos ten buvo apie 20 žmonių, paskui jų vis mažėjo, mažėjo. Vieni santykius su tėvais sprendė, keli atvažiavo išgyti nuo vėžio. Bet šamanas neduoda unikalaus sprendimo. Jis sukuria tokią būseną, terpę, kad pats suprastum ir kad augalas leistų pajausti tuos patyrimus.

– Rašote, kad išgyvenote ir mirties pojūčius, suvokėte, kaip diena keičia naktį, planetų poveikį, matėte ano pasaulio energijas. Vadinasi, išėjote į daug aukštesnes erdves, tarsi pažinote visatą, Kūrėjo vietą?

– Ten buvo ir išgąsčio. Augalus, kurie leidžia pasiekti stiprias būsenas, netgi draudžiama individualiai vartoti. Šamanas tam ir yra – kai kažką suvartoji arba papuoli į tą būseną, jis gieda. Tada atrodo, kad užsikabini kaip už siūlo, ir keliauji su jo dainavimu. O kai į tą mirties tuštumą ar tamsą nueini labai giliai, patiri, kad iš tikrųjų ten nieko nėra, gali išsigąsti. Bet tada šamanas truputį pakeičia ritmą, ir jauti, kad atsiranda kažkokia šviesa, už kurios kabiniesi. Nežinau, ar jie tiesiog tiki, kad nieko baisaus ten negali atsitikti (praeis laikas, ir sugrįši į protą iš to patyrimo), bet aš pats turėjau tokių ribinių išgyvenimų, kai, atrodo, nėra išeities [...].

Taigi rizikos yra, tad šamanai reikalingi, kad visa tai padarytų procesu ir kad neužstrigtum. Į tamsą nueini, paskui išeini ir tada supranti tą ciklą, kad dieną keičia naktis, po nakties ateina diena. Bet, kol to nepereini, bijai tamsos ir galvoji, kad tai blogis. Nuėjęs ir patyręs tamsą ar mirtį, aš labai pailsėjau ir supratau, kad kiekvienas gamtos ciklas, kiekviena būsena reikalinga, nes mes negalime būti kaip saulė – susitelkę, įsitempę ir dirbti darbus. Svarbu mokėti atsipalaiduoti, įeiti į naktį ir nusiraminti.

– Sakėte, kad skausmas duotas tam, kad prisiliestume prie visatos ir tarsi netektume kažkokios savęs dalies.

– Skausmas, meilė yra labai stiprus ląstelių išgyvenimas. Fizinis skausmas lyg pjauna ir ardo visumą – mano kūnas buvo vienas, o čia jau atidalintas. Taip pat būna su širdies skausmu – pavyzdžiui, mane išorė labai stipriai paliečia, ir aš prarandu save. Psichologinis skausmas kyla, kai tvarka, kuria aš tikiu, sugriūva. Pavyzdžiui, aš visada save įsivaizdavau kaip vyrą, kuris turi moterį, bet ji mane paliko, ir dabar aš kitoks – sugriuvo mano psichologinis kūnas. Visada, kai yra skausmas, mes prarandame save ir kartu atrandame kažką naujo, pasipildome iš pasaulio, iš kosmoso. Tačiau tai visada būna su skausmu.

– Su praradimais, su atradimais?

– Taip. Bet aš atradau tik vieną būdą, kaip tą skausmą sumažinti, – reikia neprisirišti, neįtikėti, kad tai vienintelis, pats geriausias gyvenimas, neidealizuoti. Kai neidealizuoji, viskas, kas vyksta, vyksta kaip virsmas.

– O kaip Jums pavyksta neprisirišti prie mylimo žmogaus?

– Kas yra ta meilė vienam žmogui? Mes fiziškai atskirti, bet dvasiškai, širdimi esame susiję. Tačiau mes susiję su viskuo: su žmonėmis, muzika, saule... Pavyzdžiui, šamanas ar žmogus, patiriantis tam tikrą būseną, pajunta ryšį su kosmosu, visata, todėl vienas žmogus netampa toks išskirtinis, ypatingas. Netgi kai prarandi jį fiziškai, supranti, kad vis tiek energetiškai nepraradai. Net jam mirus, lieka prisiminimas, mes apie jį galvojame. Tada sąmonė supranta, kad neįmanoma išsiskirti ir kartu neįmanoma prisirišti, nes mes visada susieti vieni su kitais. [...]

Kai manęs mano moteris klausia, ar aš ją myliu, atsakau, kad myliu kaip paukščius, kaip muziką. Man tai yra aukščiausia meilė, o ji supyksta, nes nori išskirtinės. Bet aš sakau, kad paskui išskirtinę meilę ateina ir kančia. Vieną dieną ta meilė yra, groja kaip muzika, o kitą dieną kažką ne taip pasakei – ir skausmas. Supratau, kad nenoriu taip mylėti. Yra žmogus – man gera.

Bet sunkiau su dukra – yra kažkoks prisirišimas, kurio negaliu pasirinkti. Kai mama paima ją, man pasidaro labai liūdna, ir aš suprantu, kad esu per daug prisirišęs. Tada tiesiog medituoju ir paleidžiu, nes suprantu, kad energetiškai laikyti, būti prisirišusiam prie vaikų – kaip nenutrūkusi bambagyslė. [...] Jei manęs paklaustų, ar norėčiau visai paleisti, sąžininga būtų atsakyti, kad, jei viską paleisiu, išvažiuosiu kur nors į vienuolyną, sėdėsiu, medituosiu ir dėkosiu Dievui už visą pasaulį.

– Minite įdomią šamanų meilės filosofiją ir kartu sakote, kad vis dėlto turime mylėti save. Ši frazė populiariojoje psichologijoje labai nuvalkiota ir banali, bet Jūs paliečiate labai įdomų aspektą, kad galima stebėti save. Pratęskite mintį apie šamanišką meilės filosofiją ir meilę sau. Ko Jūs išmokote?

– Kai pasakiau, kad mano žmona reikalauja ją mylėti, bet aš negaliu duoti kažkokios išskirtinės meilės, mano draugas Ivanas Vyrypajevas paklausė: „O kodėl? Meilė – tiesiog švelnumo išraiška.“ Man tai labai patiko. Jei meilė yra kaip darbas, tada „neskanu“ – negerai, kai reikia dirbti, kad ją užsidirbtum. Bet tai yra švelnumo išraiška kitam, sau. [...] Meilė, taip paprastai pasakyčiau, – tiesiog ramiai atsisėsti, žvakę užsidegti, klausytis muzikos gražios ir mintyse save apkabinti, įkvėpti ramybės, sušildyti save, pajausti save, pabūti su savimi.

– Nesmerkti, negraužti, neteisti savęs – tu blogas ar kažko nepadarai?

– Čia taip pat, kaip gyvenant šeimoje. Jei savo vaiką graužiame, kaltiname, jis auga nelaimingas, nes negauna nei meilės, nei šilumos. Gal jis taps kokiu daktaru, teisininku, gal kažko pasieks, bet širdyje bus tuščias. Tarsi savo artimiesiems, vaikams ir norime gero, bet pavagiame meilę, švelnumą.